Kunigaikštis, prisiglaudęs prie manęs prekybos centre, braukia graudžias ašaras. Prieina susirūpinusi pardavėja:
– Kas nutiko?
– Žaislas, – stengiuosi neparodyti, kad labai čia išgyvenam. – Išleistas sausio 1-ąją, o parduotuvėse dar nėra, nors praeita serija pasiekė lentynas punktualiai. Nuo vasaros laukėm.
Maniau, tuoj moteris ims gėdinti mano atžalą, kad graudenasi dėl menkniekio, o mane – kad skiriu liūdesio minutę materialistinių užgaidų išpildymo atidėjimui. Bet ji empatiškai atsidūsta:
– O, kaip nesmagu, visada su tais anonsais taip. Mano vaikas taip pat nusimena tokiais atvejais, – ir padovanojo mano berniukui lipdukų.
Lipdukai (o dar labiau – netikėtas supratingumas ir užuojauta) padėjo, berniukas grįžo namo patenkintas, aš irgi maloniai nustebau ir džiaugiausi.
Mat mūsų visuomenėje kažkodėl gana įprasta sumenkinti vaikų išgyvenimus dėl žaislų, gėdinti juos, kai jie liūdi negaudami norimo daikto, ar dar blogiau – išjuokti. Kalėdos tampa tokių išpuolių prieš vaikų norus siautėjimo laikotarpiu.
Daugeliui suprantama negautos norimos dovanos trauma… tol, kol nepaaiškėja, kad geista dovana buvo brangi, o vietoje negautosios buvo kitas labai naudingas ir nepigus daiktas. Šiemet manam burbule buvo toks atvejis: vaikas praverkė Kalėdų rytą, o suaugę baksnojo į Kalėdų senelio atsakymą, kuriame buvo apdariai parašyta, kad noras bus išpildytas „galbūt“, ir į visai šeimai skirtą konsolę, kuri, matyt, ir surijo Senelio biudžetą, ir kas čia per egoizmas įsigeisti to ar ano, gi pažiūrėk, daug turi gražių daiktų, kam tau dar vienas.
Tai yra, mes patys skatiname tikėjimą pasaka, kad stebuklingą naktį viskas yra įmanoma, ir įkvepiame vaikus svajoti ir labai džiaugiamės tol, kol materialiosios svajonės ima perlipti mūsų biudžetą. Tuomet vaikai pasidaro nebe svajotojai, o godūs.
YouTube pilnas buitinių vaizdelių, kur suaugę tyčiojasi iš vaikų, įdėdami į planšečių, konsolių, telefonų ar kitų prašmatnių daiktų dėžutes porą kojinių ar iš viso kokį nors šlamštą. Pažemintas paauglys nepaguodžiamai rauda priešais linksmų tėvelių kameras. Pusė interneto piktinasi, kokie žiaurūs tėvai, kita pusė grūmoja, kad taip ir reikia tiems išlepėliams, kurie įsigeidžia mat brangių dovanų ir akimirkai pamano, kad yra jų verti.
Vaikai nėra godūs. Jie gali užaugti godūs, jeigu mes kiekvienam žingsny su jais derėsimės, skaičiuosime ir suformuosime įprotį kovoti už materialinius dalykus, bet kol jie rašo laiškus Kalėdų seneliui – jie nėra godūs. Noras gauti naujausio modelio planšetę, net kai jau turi dvi panašias, yra toks pat tyras, kaip noras gauti muilo burbulų, bile tik svajonės išsipildymas teikia džiaugsmą. Leisti sau nuoširdžiai kažko norėti, tikėtis ir džiaugtis gavus – tai gebėjimas, kurio suaugdami kartais netenkame. Puoselėtinas, sveikas gebėjimas. O svajonės neišsipildymas teikia liūdesį. Tai yra normalu, ir tai nutinka visiems – vaikams ir suaugusiems.
Tai yra tikras jausmas – stiprus ir skaudus, kuris yra gerbtinas. Nėra nieko gėdingo liūdėti. Ir jeigu liūdi, tai nereiškia, kad esi kažkoks išlepęs materialistas, negebantis vertinti tai, ką turi.
Ar tai reiškia, kad visada po eglute turi atsirasti tai, ko vaikas pageidauja? Žinoma, ne. Yra galimybių ribos ir kiekvienos šeimos nusistatomas balansas. Tačiau galime tiesiog gerbti nuoširdžią reakciją ir pripažinti, kad tikrai nesmagu.