Kažkas iš tėvų paprašė mokyklos vadovybės sužymėti koridoriuose kryptis link valgyklos, sporto salės ir pan., kad vyresnių klasių specialiųjų poreikių turintiems mokiniams būtų lengviau orientuotis, kai ieško kelio tarp kabinetų. Vadovybė atkerta, kad iki šiol mokiniai rasdavo ir pasiekdavo visas reikalingas erdves be didesnių problemų. „Bet žymėjimas reikalingas ne todėl, kad kitaip jie nerastų! – prieštarauja siūlymą iškėlęs žmogus, – Jie ateis, kur reikia, bet kokiu atveju, tačiau sužymėtoj erdvėj jausis ramesni, jiems neteks greta visų kitų dalykų nerimauti dėl kelio, jie jausis saugiau, aiškiai nukreipiami gerai matomų ženklų.“ Ne ne ne, esą kiti vaikai tokio ženklinimo paskirties nesupras, o gyvenime juk nebus kaip mokykloj, niekas jiems nesužymės, kur eiti.
„Gyvenime“ šiaip visose viešose erdvėse naudojamas ženklinimas: pradedant prekybos centrais su interaktyviais žemėlapiais, baigiant namų numeracija gatvėse ir papildomomis nuorodomis link turistinių objektų. Tačiau jeigu jau prašnekome apie „gyvenimą“, leiskite atkreipti dėmesį, kad gyvenime tikrai nebus, kaip mokykloje.
Gyvenime niekas tų dabartinių mokinukų nebeatribos nuo žmonių, kurie juda neįgaliojo vežimėliu, yra neregiai, kurtieji, autistai, turi Aperto sindromą ar cerebrinį paralyžių. Jie įsidarbins paslaugų sektoriuje, nesuprasdami, kaip aptarnauti nekalbantį žmogų. Jie nežinos, kodėl negalima palikti paspirtuko ant to reljefinio pakraščio, kuris iš tiesų yra neregiams skirtas orientyras. Jie nemokės pritaikyti savo soc. medijų turinio kuo platesnei auditorijai (pvz, nemokės sukurti paveikslėlių aprašymų). Jie taps darbdaviais, kurie nepajėgs pritaikyti aplinkos visiems savo darbuotojams (o žmogaus teisių įgyvendinimo direktyvos ims to iš jų reikalauti), verslininkais, kurie nesugebės parduoti savo produkto daliai vartotojų, architektais, kurie rampą neįgaliesiems įgrūda prie „užpakalinio“ įėjimo ir projektuoja ją tik todėl, kad to reikalauja įstatymai, o šiaip jiems gražu fasadas su 50 laiptų. Kai jiems gims vaikai, kurie galbūt turės Downo sindromą ar bus hiperaktyvūs, jie gedės savo sveikų atžalų ir ne vienerius metus blaškysis, kol išmoks tinkamai jais pasirūpinti ir atrasti darną šeimoje. Jeigu jie patys ar šeimos nariai patirs traumų su negrįžtamom pasekmėm – jiems bus nepakeliamai sunku išgedėti ir prisitaikyti, išmokti funkcionuoti bei susigrąžinti gebėjimą patirti laimę. Ir galiausiai, kai jų tėveliams/seneliams/tetoms ims reikštis pirmieji demencijos požymiai, jie kalbėsis su medikais apie savo artimųjų žodžius, poelgius, išmatas ir higienos papročius taip, tarsi jų nebūtų kambaryje… Ir gal tai būsi tu, mielas direktoriau ar direktore, ir viduje stebėsies: „juk aš čia pat! Aš girdžiu viską! Kodėl jie taip mane nužmogina ir kalbasi, lyg būčiau nieko nesuvokianti daržovė? Ar dėl to, kad nebeištariu aiškiai žodžių ir kad ilgiau turiu pagalvoti, jie jau mano, kad nieko nebesuprantu?“ Taip, jie būtent taip ir mano, nes jų mokykla imitavo jiems „tikrą pasaulį“, kuriame negalia nedalyvauja, neegzistuoja ir nereikalauja atsižvelgti į ją.
Jeigu mokykla pretenduoja paruošti mokinius žengimui į „tikrąjį pasaulį“, ji privalo bent jau susižymėti savo klaidžius koridorius ir neapsimetinėti, kad tarp mokinių nesama įvairovės.