Artėjant 2024-iesiems, kai visur bus privalomas „įtraukusis ugdymas“, vis daugėja nerimo (mes taip mandagiai vadiname skirtingas panikos gradacijas), kaip jis gali atrodyti realybėje. Spaudimą „ruoštis“ švietimo įstaigos patiria, bet lyg nekalbama nei apie apčiuopiamesnes finansines injekcijas, nei apie didelį kiekį rengiamų specialistų, taip pat viešumoje nematėme jokio konkretesnio veiksmų plano, kaip tą įtrauktį planuojama įgyvendinti. Kol kas susidaro įspūdis, kad tiesiog mokykloms nebeliks galimybių atsisakyti mokinių su specialiaisiais poreikiais, o ugdymo procesas vyks lygiai taip pat, kaip vykdavo iki šiol.
Autizmo tema tapo populiari žiniasklaidoje (apie tai mes dar paskelbsime atskirą tekstą), atsiranda gudruolių, kurie, susidūrę su vienu ar dviems autistiškais vaikais bei įsisavinę kokios tai brošiūros turinį, rengia seminarus pedagogams (irba tėvams), kaip reiks tvarkytis.
„Autisto tėtis“ tuo vangumu, diletantiškumu ir nepasirengimu gali piktintis iki soties, bet visada sofos eksperto padėtis būna geriausia. O ką daryti? Šiaip tai utopinė vizija būtų iš pagrindų tiesiog pakeisti visuomenės ir pedagogų požiūrį į vaikus ir į mokyklą, sukurti ugdymo procesą, kuris smagus ir malonus vaikams ir mokytojams. Bet mes juk išaugę iš pasakaičių, ar ne? Ką KONKREČIAI galima padaryti, kas padėtų tą įtrauktį bent pradėti įgyvendinti?
Taigi, „Autisto tėtis“ nutarė pasidalinti keletu pamąstymų, patarimų, kokius mažus ir lengvai įgyvendinamus bei brangiai nekainuojančius (ar išvis nemokamus) žingsnelius mokyklos galėtų padaryti, kad atėjus lemtingai valandai nebūtų visiškai šakės. O tvarkingai įgyvendinus, geriau bus visiems. Ir neprašome už tai nieko! 😉
SVETINGUMO PRINCIPAS IR DIALOGAS
Kaip jūs pasitinkate įtraukties reiškinį ir ką komunikuojate, yra svarbu. Ar tai nusiteikimas „na, pabandykim, reikia“, ar tai pozicija, kad mokykla žengia svetingumo, tobulėjimo keliu? Tai – jau sėkmės projekcija.
Dabar madinga visur patarinėti kalbėtis ir kartais atrodo, kad tai šabloninis visų galų sprendimas, bet mes patyrėme savo kailiu, kad kalbėjimasis inicijuoja pokytį. Dialogas tarp mokytojų ir tėvų, tarp neuroskirtingų ir neurotipinių vaikų tėvų, kontaktas su asistentais, pokalbiai su vaikais apie jų klasės ir mokyklos vaikų skirtybes, poreikius, galimybes padėti ir paprašyti pagalbos – visa ta gali būti integruota eiliniuose susirinkimuose, etikos pamokose, mokyklos renginiuose, ir per kalbėjimąsi, žinių sklaidą ir apsikeitimą gali būti pasiekta tam tikrų reikalingų pokyčių.
PATALPŲ ŽYMĖJIMAS
Tai gali būti žemėlapis kiekviename aukšte, kaip kokiame prekybos centre, gali būti rodyklės, nurodančios kur kokios svarbesnės patalpos (pvz. valgykla, sporto salė) yra, ar stendas (kaip dažnai galima matyti įstaigose su daug kabinetų), į kurią pusę eiti, kad pasiektum kažkokią patalpą.
Kuo tai gerai autistiškiems vaikams? Matydami nuorodas, kur eiti, jie jausis ramiau ir neeikvos resursų orientavimuisi aplinkoje, o ramesnis autistiškas žmogus visada jaučiasi geriau, ir mokytojams su juo lengviau.
Kuo tai padėtų visiems? Kai yra aiškios nuorodos, nauji žmonės, svečiai mažiau klaidžios. Minusai: budintėlė praras galios poziciją, būdama vienintelis visų krypčių nuorodų šaltinis.
„Taigi gali paklausti“ nėra tinkamas sprendimas, nes ne visi žmonės geba paklausti (kai kurie nekalba, o daugumai vaikų tiesiog drovu ir gėda, kad jie neatsimena kelio), o ir paklausus ne visada gausi teisingą atsakymą, ir paklaustasis nebūtinai žino ir nebūtinai maloniai nusiteikęs padėti. Žymėjimas tiesiog eliminuoja streso situacijas lygioje vietoje.
ALTERNATYVI KOMUNIKACIJA
Kai vaikas nekalba, jam turi būti suteikiama ACC priemonė, vienareikšmiškai.
Bet net jeigu autistiškas vaikas kalba, susijaudinęs gali prarasti gebėjimą paprašyti pagalbos. Kai vaikas artėja link išlydžio būsenos, jis gali nebeatsiminti, kaip kalbėti arba pakelti ranką… Tokiais atvejais gali praversti geltona kortelė. Kiekvienas vaikas galėtų turėti savo “SOS” ženklą – geltoną kortelę ar kitą sutartinį ženklą, kurį galėtų tiesiog paimti į rankas, ir jau mokytoja ar asistentas į tai reaguotų kaip į signalą nedelsiant prieiti ir pasidomėti, su kokiais sunkumais vaikas susidūrė.
Kuo tai padėtų autistiškiems vaikams? Suteiktų galimybę su minimalia pastanga ir diskretiškai kreiptis pagalbos.
Kuo tai padėtų visiems? Suteiktų galimybę su minimalia pastanga ir diskretiškai kreiptis pagalbos (jeigu būtų sutarta tokią „avarinę“ kortelę suteikti visiems).
TAISYKLĖS
Taisyklės turi būti aiškios, logiškos, realiai įgyvendinamos, ir jų turi laikytis visi.
Elementari taisyklė „nesėdėti ant palangių“ mane visada trikdė. Nes neatrodė, kad nuo sėdėjimo tos palangės galėtų nukristi, o kitų vietų, kur prisėst per pertrauką, nebūdavo. Dabar suprantu, kad svarbiau neiškristi pro langą. Bet aš tik studijų metais tai supratau – mokykloje man to niekas neaiškino. Taip pat, jei yra išimtis iš taisyklės, ji turi būti aiškiai iškomunikuota. Kodėl per matematikos pamokas skaičiuotuvu naudotis galima, tačiau per kontrolinį – ne? Reikia paaiškinti, kodėl, arba išimties netaikyti.
Dažnai mokyklose nustatomos nerealistiškos, neįgyvendinamos taisyklės. „Nebėgioti koridoriais“… Tai yra labai pagrįsta taisyklė, nes masė bėgikų koridoriuje kelia pavojų sau ir aplinkiniams, bet aš dar nemačiau, kad ji kur nors veiktų, nebent vaikams būtų prieinama išeiti į kiemą/stadioną/sporto salę arba jie turėtų per pertraukas organizuotą žaidimą, labai aiškias veiklas, nesusijusias su bėgimu… Bet šiaip jaunam kūnui liepti po 45 minučių sėdėjimo „nebėgt“… lygu kaip ištroškusiam prie šaltinio liepti negerti. Aš neturiu recepto, kaip saugiai organizuoti pertraukas, bet kurti taisykles, kurių laikysis 10% mokinių, yra kelias į pragarą…
Taigi, jeigu jau taisyklė sukurta – ji turi būti 100% visada veikianti ir išaiškinta, kodėl ji tokia reikalinga.
Kuo tai gerai autistiškiems vaikams? Tai kuria saugumo aplinką. Yra taisyklė – reiškia, visada bus taip. Pamokos prasideda 8:00 – tai patikimas, saugų nuspėjamumą garantuojantis atraminis taškas. Jie dažniausiai stengiasi paisyti taisyklių. Ypač kai jos yra aiškios, logiškos ir įgyvendinamos.
Kuo tai gerai visiems? Aiškios taisyklės padės geriau vykdyti mokymosi uždavinius, o nuoseklus jų laikymasis ugdys discipliną (ko visos mokyklos ir siekia).
Minusai: matydami, kad kažkas nebaudžiamai nesilaiko taisyklių, autistiški vaikai jaučia neteisybę, kas veda prie frustracijos ir „blogo elgesio“.
SENSORINĖS PRIEMONĖS
Tai yra vienas iš taip pat paprastai ir nebrangiai įgyvendinamų dalykų, mat sensorinių priemonių būna įvairių, ir jas galima tiesiog nupirkti, tai yra labai konkretus dalykas – daiktai.
Ar tai tiesiog kažkoks sukutis, ar visas sensorinis kambarys, vaikui šitos priemonės reikalingos pagal poreikį, o ne tada, kai jis „nusipelnė“. Bijote, kad piktnaudžiaus? Dažnai dalykais piktnaudžiaujama tada, kai jie yra sunkiau pasiekiami. Kai prieinama laisvai, po kurio laiko naudotis be priežasties nusibosta. Atimti „streso kamuolį“ iš vaiko, kai jis susinervinęs ir kažkaip netinkamai elgiasi, yra vienas blogiausių ir kvailiausių sprendimų, kokius tik gali priimti mokytojas ar asistentas.
Kuo tai gerai autistiškiems vaikams? Patenkinti sensoriniai poreikiai mažina stresą, įtampą, nuovargį. Vaikai gali geriau susikaupti darbui, mažėja „išlydžių“ ar „protrūkių“ tikimybė.
Kuo tai gerai visiems? Jeigu „tas“ klasiokas yra ramesnis, visa klasė gali sklandžiau dirbti. O gal ir kiti, jokių diagnozių neturintys vaikai gali turėti kažkokių komforto daiktelių ar nusiraminimo veiklų, kurie padėtų sunkiose situacijose.
DIRGIKLIŲ MONITORINGAS
Mokykla yra triukšminga, marga ir pojūtiniu atžvilgiu ne pati patogiausia vieta. Reikia atkreipti dėmesį į triukšmą (didžiulis dirgiklis), į apšvietimą (trūkčionati lempa gali ir neurotipinį „pribaigti“, tiesą pasakius), apšvietimo ryškumą, sienų spalvą (intensyvi spalva gali varginti, niūri spalva gali liūdinti), paviršius (pasitaiko nemalonių)… Netgi daiktų išdėstymą lentynose – kartais kokia atsitiktinė nesimetrija gali įjungti kažkokį trigerį. Tai nereiškia, kad dabar visos mokyklos privalo išsidažyti pasteliniais tonais, išrikiuoti knygas tobula seka ir t. t. Bet į šiuos dalykus vertėtų atkreipti dėmesį ir turėti omenyje, kad viena šaltos šviesos lempa tarp trijų šiltos gali kam nors rūpėti (o gali ir nerūpėti – stebėkite).
RYŠIO KŪRIMAS
Šitas dalykas nėra „paprastas“. Bet jis yra pagrindinis. Autistiški vaikai elgiasi gerai ir noriai mokosi, kai jaučia pasitikėjimą žmonėmis, kurie juos supa. Ar tai bus vienintelė mokytoja, ar tai bus spiečius specialistų, sėkmė priklauso nuo „labas“ vaiko akių lygyje kokybės ir visko, kas vyksta po to. Tai nėra paprasta, ir nevisada pasiseka tėvams (taip pat ir neurotipinių vaikų tėvams), bet vienas pasitikėjimo, pagarbos, pozityvaus bendravimo ir emocinio komforto pilnas ryšys yra vertingesnis nei penkiasdešimt sensorinių kambarių.
Taigi, laimingų 2024-ųjų, bus įdomu!