Šiais metais lietuviakalbė autizmo biblioteka jau pasipildė dviem vertingomis knygomis. Apie antrąją – Barboros Suisse ir Jurgitos Žalgirytės-Skurdenienės „Autizmas – dalis manęs“ pasidalinsime įspūdžiais vėliau, o dabar norėtume aptarti Barry M. Prizant „Unikalus žmogus. Kitoks požiūris į autizmą“.
Pradėsime nuo verdikto – knygą entuziastingai rekomenduojame visiems, kam rūpi autizmo tema, o ypač – tėvams, kurie yra savo vaiko neurologijos pažinimo kelio pradžioje, ir specialistams, dirbantiems su autistiškais vaikais, nepriklausomai nuo jų patirties ir praktikos apimties bei požiūrio į autizmą.
Barry M. Prizant yra neurotipiškas specialistas, kuris gerai supranta tėvų, specialistų ir pačių autistiškų žmonių pozicijas, ir savo knygoje jis pagarbiai atsižvelgia į kiekvieną jų. Jo tarpinę, arbitro poziciją parodo ir tai, kad jis renkasi formuluotę „turintis autizmą“, „gyvenantis su autizmu“, bet kartu jis išsamiai tai pagrindžia ir parodo pagarbą ir atvirumą formuluotei „autistas, autistiškas“ bei skiria dėmesį autizmui kaip identiteto aspektui.
Pirmoje knygos dalyje jis aiškina paprastais, iš jo praktikos parinktais pavyzdžiais, autistiškų žmonių mąstymo ir elgesio kai kuriuos modelius. Čia nėra jokio romantizavimo, kad esą po iš pažiūros nelogiškai veiksmais slypi koks nors genialus sumanymas, bet ir joks niuansas nėra nuvertinamas kaip nereikšmingas: specialistas tiesiog atidengia, analizuoja autistiškų jo bičiulių veiksmų ir žodžių logiką. Jis neišnagrinėja visų įmanomų situacijų, tačiau skaitytojui aiškiai perteikiama žinia, kaip vyksta komunikacija, ir kad kiekvienas veiksmas, kuris gali atrodyti atsitiktinis, iš tiesų turi pagrindą ir paskirtį.
Antroji dalis – „Gyvenimas su autizmu“ sodri pavyzdžių, kurie atspindi ir sunkius, ir šviesius aspektus. Tai toks realistinis scenarijų iš tikro gyvenimo peržvelgimas, šiek tiek praktinių patarimų, daug dėmesio skiriama santykiams tarp tėvų ir specialistų, specialistų ir vaikų… Beje, Barry M. Prizant labai kritiškas daliai specialistų ir empatiškas tėvams, kurie, ateidami į sistemą ir norėdami ja pasitikėti, dažnai nusivilia. Taigi, ši knyga yra pažyma tėvams „ne, jūs nesate išprotėję“. Jis ragina tėvus burtis į bendruomenes su kitais tėvais ir pasikliauti savo nuojautomis. Sakykime, mes tėvų bendruomenėmis ne tiek smarkiai pasitikime (jose tuoj atsiranda stebuklingų lašiukų nuo autizmo distributorių, antiskiepininkų, ir šiaip, auklėjimo/ugdymo metodų bei įsitikinimų įvairovė gali labiau blaškyti ir erzinti, tad Prinzanto prielaida, kad tėvai – automatiškai bendraminčiai, atrodo gal kiek per optimistinė), bet raginimas ieškoti bendraminčių ir pasikliauti nuojauta iš esmės pozityvus.
Trečioji dalis – desertui, ir joje labai smarkiai gali jausti, kaip pats autorius keitėsi ir dar labiau plėtė akiratį, rašydamas ir papildydamas knygą. Mat nors jis ir ankstesnėse knygos dalyse pateikė autistiškų suaugusių žmonių gyvenimų ir nuostatų pavyzdžių, trečiojoje dalyje jis skaitytoją tiesiog įveda į tą nuostabią spalvingą bendruomenę ir leidžia pajausti, koks gražus, įgalinantis gali būti neurologinis išskirtinumas. Bet, vėlgi, tame nėra jokios rožinės miglos ir realybės nusaldinimo.
Barry M. Prizanto knyga „Unikalus žmogus“ ateityje pasens. Po daugelio dešimtmečių, kai visuomenėje neurologinė įvairovė bus savaime suprantamas dalykas, o autistiškų žmonių poreikių užtikrinimas bus toks pat natūralus, kaip elementarių kasdienių paslaugų suteikimas, ši knyga nebebus aktuali, nes tai bus savaime suprantamos visuotinės žinios. Bet šiandien ji atsidūrė knygynų lentynose labai laiku! Tai yra žinios, kurias turi gauti visi asistentai, darželių auklėtojai, būrelių vadovai, mokytojai, dėstytojai, logopedai, psichologai, ergoterapeutai, kineziterapeutai ir tėvai, kokios neurologijos bebūtų jų vaikai. Šią knygą pravartu paskaityti ir tiems, kieno vaiko klasėje ar grupėje yra autistiškas vaikas, ir jie nerimauja dėl atmosferos klasėje. Tai yra gera pradžia. Tai yra labai aiškiai perteiktos žinios ir pozicija žmogaus, kuris gerai supranta visas puses ir galimas įtampas.
Be kita ko, maloniai nuteikia ir vertimo kokybė! Sandra Rupeikienė sudėtingas, naujas, beveik nenaudojamas lietuvių kalboje sąvokas išvertė sklandžiai ne tik kalbos požiūriu, bet ir jautriai, atsižvelgdama į knygos žinią ir toną. Pvz, čia kalbama apie „entuziazmus“ (special interests?), labai taikliai parinkti veiksmažodžiai ir būdvardžiai, atitinkantys pozityvią ar negatyvią apibūdinamą situaciją. Kitaip tariant, tai tas atvejis, kai skaitydami vertimą beveik nejaučiame, kad tai yra vertimas (nebent iš minimų pavardžių, organizacijų ir bendro knygos stiliaus).
Laukiu dienos, kai ši knyga bus perleista pavadinimu „Unikalus žmogus. ĮPRASTAS požiūris į autizmą“.