Noriu šuniuko!

Kartais atrodo, kad vaikai ir šunys – tai neišskiriamas paketas. Nežinia, iš kur tas ilgėjimasis seilėto, gauruoto ir stiprų charakteringą kvapą turinčio gyvio, bet kad mes susidursime su tokiu pat troškimu, kokį patyrė Astridos Lindgren Mažylis, buvo akivaizdu dar tuomet, kai kažin ar sulaukęs bent dviejų metukų Kunigaikštis pirmą kartą sutiko gyvūnų prekių parduotuvėje mažutį auksaspalvį retriverį… Abu ėmė bėgioti ratu: vienas kvatodamas, kitas – smagiai lodamas ir vizgindamas uodegėle. Praeiviai sustojo, ištikti meilumo priepuolio, o gyvenimo patirties turinti teta šalia sukuždėjo „tai dabar jau teks pirkti draugą“. Ne, griežtai ne, mes turime katiną!

Katinas (mėgstantis asmeninę erdvę ir tik vieną šeimos narį prisileidžiantis išdidus gražuolis) ilgai buvo neatremiamas argumentas… kol mūsų resursai būti įdomiais, žaismingais ir garantuojančiais emocinį komfortą tapo nepakankami. Po namus ėmė lakstyti du įsivaizduojami šunys, kuriais reikėdavo pasirūpinti, imti su savimi į viešas vietas ir netyčia neprispausti bei niekur nepamiršti. Kasdien pasigirsdavo svajingi atodūsiai: „jeigu pas mus būtų šuo, kaskart sugrįžęs iš mokyklos pamatyčiau mielą veidą.“
Tad mūsų ne tokie mieli, kaip šuns, veidai, ėmė raukti kaktas ir ruoštis būti išlaižyti drėgno šilto liežuvio. Kasdien. Daug kartų. Prieš penkis mėnesius šeima pagausėjo vienu valų korgiu pembruku, ir dabar mūsų gyvenimas – nesibaigiantis vakarėlis!

ŠUO – TĖVAMS

Mes ryžomės mažiau miegoti, daugiau vaikščioti, mokytis naujų dalykų pirmiausia vardan vaiko, bet nuo pat pradžių aiškiai suvokėme ir linkime visiems tėvams ar globėjams įsisąmoninti prieš įsigyjant šunį, kad augintiniai yra šeima. Kas, jeigu šuniukas nepateisintų lūkesčių? Kas, jeigu jis baikštus, nemėgtų būti prie vaiko, netaptų draugu, o gal net įkąstų? Kas, jeigu vaiką trikdytų lojimas, seilės ar kvapas? Pasireikštų alergija? Į šiuos klausimus būtina atsakyti prieš atsivedant į namus šunį. Dalį dalykų galima pasitikrinti iš anksto (pvz, jau veislyne ar prieglaudoje kvapai ir lojimas sklinda didelėmis dozėmis), dalies neįmanoma numatyti ir išsiaiškinti prieš apsigyvenant su šuniu. Todėl kiekviena šeima turi aiškiai apsispręsti ir pasiryžti priimti bei mylėti naują šeimos narį net ir tuo atveju, jeigu jo buvimas bus visai kitoks nei svajota. Kelio atgal nėra. Negalima pirkti šuniuko vaikui. Šuniuką turite įsigyti SAU ir prisiimti visą atsakomybę. Jokių paskui „mano vaikas nevedžioja/nepamaitino/nesužiūrėjo“. Tu esi suaugęs dėdė ar teta, tu užtikrini gyvūno gerovę ir kol nesi pasiryžęs tam, kaupk atsikalbinėjimus, dėl ko negali auginti šuns, nes durys į šeimą atsidaro tik į vieną pusę.

Mums neteko spręsti jokių tokių dilemų: šunytė atvyko į mūsų namus kaip mažas rusvai baltas laimės kamuoliukas, ir ėmė skleisti pozityvą vos ištipenusi iš transportavimo konteinerio. Ji vizgina uodegą, laižo vaiko rankas ir veidą, žaidžia ir glaudžiasi taip, kaip tai daro išauklėti tobuli šuniukai reklamose bei šeimyninėse komedijose.

Kunigaikščiui nuliūdus, ji pribėga jo guosti arba supratingai pabūna jo glėbyje, mūsų atnešta, nors nėra to mokyta – tiesiog intuityvus ryšys savaime lemia jos impulsą suteikti emocinę pagalbą.
Ko mes nesitikėjome – tai kokią svarią emocinę paramą ši būtybė suteiks MUMS. Laukdami veislyno kvietimo atsiimti ją, mes ruošėmės darbui – dažniems pasivaikščiojimams, dresūros mokymams, vizitams pas veterinarą, bet visiškai nesiruošėme meilei, kuri pasklido iš šito sutvėrimo! Mūsų, tėvų, emocinė būsena pragiedrėjo: šalia nuolatos zuja arba miega kažkas, kas verčia šypsotis, išveda mus pakvėpuoti grynu oru (per lietų ir vėją tai ne kaži kiek džiugina, bet naudinga vis vien), verčia mus dažniau keliauti į mišką visa šeima ir garantuoja daug patiktukų soc. tinkluose.

Kitas neplanuotas šalutinis efektas – šuo tapo ne tik draugu Kunigaikščiui, bet ir tėvų dėmesio vagimi! Tai naujas šeimos narys, kuriam reikia skirti papildomo laiko, o tas laikas ir yra gi tas šeimos laikas, kuris normaliai skirtas tam, kad lėktume tepti fosforiniais dažais naujo dirbinio akis ar padėtume iškirpti norimo dydžio duris kartono tvirtovėje… Kita vertus, šuo yra ne kažkokia darbovietė, draugai čiate ar vaizdo įrašas, nuo kurio tėtis ar mama negali atsiplėšt. Vaikui rūpi draugo gerovė, todėl tuo dėmesiu jis dalijasi empatiškai, švelniai mokosi pagloboti mažesnį, silpnesnį.
Ir ko jau visai nesitikėjome – kad gyvenančius daugiabučių rajone šuo nevalingai įstumia į labai aktyvų socialinį gyvenimą. Staiga mus ėmė supti begalės naujų žmonių, mes kasdien pasisveikiname gal su šimtu kaimynų, su keletu trumpai šnektelime, artimiausi ir dažnai sutinkami tampa jau gerais pažįstamais. Šuninė bendruomenė, pasirodo, labai sociali! Ir tai ypač akivaizdu, turint tokį ekstravertišką, mėgstantį žmones bei kitus šunis šunį kaip valų korgis pembrukas. Ir dabar atėjo metas pakalbėti apie veisles bei pasidalyti patarimais, kaip rinktis šunį, kai turite autistiškų šeimos narių. 😊

TOBULAS ŠUO

Rinkdamiesi šunį ir vartydami informaciją apie autistiškiems žmonėms draugiškus/rekomenduojamus šunis supratome, kad nėra jokio tokio recepto, pagal kurį galima atitaikyti augintinį. Tai nėra konsolė su techninėmis specifikacijomis. Šuo yra asmenybė, su kuria norite kurti ryšį arba ne.

Nė vienas šuo nebus sensoriškai tobulas: visi jie loja, turi tam tikros tekstūros kailį (arba odą), skleidžia kvapus, turi savo temperamentą, dantis, nagus ir puokštę poreikių. Aš manau, kad jeigu mūsų namuose tiesiog pasklistų šuns kvapas ir kaskart sėdant už stalo pasigirstų skardus lojimas – išprotėtų visi visų neurotipų šeimos nariai. Bet kaip mes, neurotipiški suaugę, galim lengvai toleruoti lojimą, sklindantį iš meiliai besišypsančio snukučio, juolab kai žinome, kas komunikuojama ir kaip pasiekti tylos, taip tą tolerancijos slenkstį garsui gali pasididinti ir austistiškas vaikas. Į sensoriką atsižvelgti derėtų (jeigu vaikas užsidengia ausis, praeinant kaimynų šuniui ar bėga plautis rankų, jei gyvūnas jį palaižė – tai signalai, kurių ignoruoti negalima), bet nereikia jos versti esminiu matu, nes šuns atsinešamas emocinis, bendravimo krūvis nustelbs pojūtinius aspektus.

Beieškant informacijos apie tinkamiausius autistiškiems žmonėms šunis, būtinai aptinkama rašinių apie auksaspalvius retriverius, kurie daugiausia apmokomi būti asistentais. Tai yra tikrai nuostabi veislė, mūsų kaiminystėje gyvena keli tokie gražuoliai, kurie puikiai sutaria su visais šunimis ir žmonėmis, ir atrodo idealiai švelnūs bei rūpestingi vaikų kompanjonai. Trūkumas – jie labai dideli, kas gyvenant bute nėra itin patogu. Bet tai nebūtinai turi būti auksaspalvis retriveris. Svarbiausia yra gerai pasidomėti veisle ir adekvačiai įsivertinti savo galimybes ir gyvenimo su šunimi viziją. Aš asmeniškai nesiryžčiau auginti bulterjero ar Stafordšyro terjero, bet sutinku vedžiojamus kaimynų: jie meilūs, draugiški, žaismingi. Jeigu žmonės žino, kaip auginti laimingą šunį, iškrauti jo energiją ir pasitiki savo dresūros įgūdžiais, šeima darniai sugyvens su bet kokios pasirinktos veislės šunimi.

Pasirinkimas turi būti grindžiamas ne tuo, kokia šeimos narių neurologija, o tuo, ko tikimasi iš bendravimo su šuniuku. Vaikas norėjo, kad šuo būtų panašus į lapę. Mama norėjo, kad šuo būtų švelnus ir draugiškas. Tėtis norėjo, kad jis nebūtų per didelis ir nesuėstų katino. Bum – valų korgis pembrukas!

PRIEGLAUDA AR VEISLYNAS

Mes manome, kad abu pasirinkimai yra labai geri. Kai pribrendome šuniuko įsigijimui, prieglaudose neradome skelbimų be prierašų „negali gyventi šeimose su vaikais“, „mėgsta asmeninę erdvę“, „į namus be kitų augintinių ir vaikų“… Ir būk geradaris, kad nori. O skelbimai su jaunais šuniukais greitai pradingsta, ir šeimininkai parenkami kone konkurso būdu – norinčių būti geradariais ne tiek jau mažai, pasirodo.

Galbūt, atkakliau būtume sekę prieglaudinukų srautą, tačiau iškilo pora papildomų baimių, kurios neturi labai svaraus pagrindo, bet jų neperžengėme. Pirma – kadangi prieglaudinukų kilmės istorija ir potencialių paveldimų ligų rinkinys visiškai neaiškūs, o gyvena jie kurį laiką gana palankioje ligų plitimui aplinkoje… (prieglaudos daro viską, kad šunys būtų sveiki, bet tai nėra lengva užtikrinti jų sąlygomis) buvo neramu, kas būtų, jeigu augintinis neišgyventų – tai mūsų šeimai būtų neproporcingai žiauri trauma po tiek svajų ir ilgalaikio ruošimosi pokyčiui. Kita vertus, kiek baugino nežinia, kokio dydžio ir stiprumo gali užaugti nežinomos veislės šuniukas… Kai rengiesi auginti pirmą šunį savo gyvenime, dydis yra… truputį svarbus.

Grynaveislis šuo, žinoma, turi aiškią genealogiją, jo sveikata – jei ne ideali, tai bent prognozuojama, šuo turės iš dalies nuspėjamą charakterį bei išvaizdą, kainuos kiek daugiau nei jaučiatės galintys sau leisti. O veisėjas – tai paskutinė instancija, kuri sprendžia, gausit jūs šunį ar ne!

Kol atradome savo veislyną, susidūrėme su tam tikrais netikėtais principais tarp veisėjų. Pavyzdžiui, dauguma jų labai nemėgsta, kai pirmasis susidomėjusiųjų klausimas būna apie kainą. Mat tai sudaro įspūdį, tarsi ketinantys įsigyti šunį žmonės žvelgia į augintinį lyg į daiktą, paprastą prekę. Norite sudaryti gerą įspūdį – klauskite visko, kas domina apie veislės charakterį, šuniukų tėvų pasiekimus parodose, šuniukų laikymo sąlygas ir t. t. Vien tuo, kad nepulsite į kaktą kainos klausimu, naudingai išsiskirsite tarp kitų interesantų.
Kai veisėjas klausia apie lūkesčius, pasirodo… neverta akcentuoti, kad šuniukui numatoma autistiško vaiko draugo pozicija. Veisėjai, kaip ir kiti žmonės, nebūtinai aiškiai įsivaizduoja, kas yra autizmas ir kaip autistiškas vaikas gali elgtis su gyvūnu. Jų užduotis – atrasti savo šuniukams geriausius namus ir jie turi skaudžių patirčių, kai į veislyną sugrįžta jau pamilę naujuosius šeimininkus, atstūmimo traumą išgyvenantys šunys. Todėl vienas veisėjas, pavyzdžiui, mums atsakė, kad korgis nebus tinkamas tokiam vaikui, kadangi kaip aviganis bus linkęs grybštelėti už kojų… Tuomet paklausėme apie karaliaus Karolio spanielius – jie, pasirodo, irgi „netinka“, nes vienas vaikas buvo, kuris tarsi žaisliuką per daug šuniuką niurkė, ir teko veisėjui atsiimti gyvūną… Galiausiai patarė susidraugauti su kokia nors šunį turinčia šeima… Ačiū, kad ne per tvorą stebėti pasiūlė dar. Iš tiesų, korgiai, kol pasikeičia dantys, linkę žaisti su žmonių galūnėmis, bet nedaro nieko tokio, ko negalėtų suprasti ir atleisti, kvatodamas ir bėgiodamas nuo išdykusio šuniuko, mūsų Kunigaikštis. 😊

Šiaip ar taip, nepamirškite: vaikas bendrauja su šuniu tada, kada jam reikia, o suaugę – tada, kai to reikia šuniui. Todėl veisėjui, kokių jis pažiūrų bebūtų, kalbėkite apie save ir objektyvias sąlygas gyvūnui laikyti. O jeigu į šį tekstą užklystų koks šuniukų veisėjas, aš tegaliu patikinti, kad šeima, kuri geba užtikrinti autistiško vaiko gerovę, šunimis ir katėm pasirūpins kaip niekas kitas, nes tiesiog turi diiidelį poką išgyvenimo ir susitarimo su šeimiškiais įgūdžių.

IR ŠTAI MES TURIM ŠUNIUKĄ

Ką reiškia gyventi pagausėjusioje vienu augintiniu šeimoje? Kitas pasaulis! Tarp mūsų atsirado kažkas, kas visada būna linksmas, lengvai priima pokyčius, mėgsta naujus žmones, prisitaiko pagal situacijas, džiaugiasi, kai mes nubundam ryte, kai grįžtam namo, kai duodame maisto ar tiesiog būnam šalia. Manėme, kad sutinkame prisiimti daug rūpesčio vardan vaiko emocinės gerovės, o iš tikro investavome į visos šeimos emocinę gerovę ir sukūrėme namuose kasdienę šventę. Šventės pradžia – 6 ryto. 😉

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *