Mokytojų streiko virtualių aptarinėjimų šurmuly netikėtai aptikau šmėstelėjusį tokios „problemos“ įvardijimą kaipo mokymosi irba bendravimo sunkumų patiriančių vaikų buvimas bendro ugdymo mokyklose. Esą, tokiems vaikams derėtų koncentruotis specialiosiose…
Mes renkamės bendro ugdymo įstaigas savo vaikams, nes ten jie mokosi būti tarp kitų, šiek tiek kitokių nei jie. Ypač daug vilčių dedame į jas, kai mūsų vaikai būna linkę mėgdžioti aplinkinius, lengvai perima elgesio modelius, kokius stebi. Renkamės todėl, kad matome savo vaikų gabumus ir galimybes išmokti tiek pat, kaip ir jų bendraamžiai. Ir mes paprasčiausiai tikime kitais vaikais, jų pačių ir jų tėvų gebėjimu priimti kitokį, išmokti visiems būti drauge ir palaikyti vieniems kitus. Tikime mokytojais, kuriuos vakar palaikėme, tikime, kad jie gali ir sugeba į kiekvieną vaiką pažvelgti kaip į unikalų potencialą turintį žmogų, padėti jam augti ir tapti geriausia savo paties versija.
Mes renkamės specialiojo ugdymo įstaigas savo vaikams todėl, kad ten viliamės rasti supratingą kolektyvą ir pritaikytą vaikui aplinką, jam būtinas priemones, didelį kiekį individualaus dėmesio… Priimtinu ir pritaikytu būdu pateikiamos žinios, suprantamo formato užduotys, vaiko individualų ritmą atitinkantis pamokos tempas – visa tai leis jam efektyviau išmokti ir realizuoti savo gabumus. Mes atvedame vaikus į specialiąsias grupes tam, kad mūsų vaikai matytų kitaip kitokius vaikus ir mokytųsi atlaidumo, suteikti palaikymą ir pagalbą, kai kitam yra sunkiau nei jam. Ten galime klestėti savo bendruomenėje ir, padėdami vieni kitiems, leisti vaikams tapti geriausia savęs versija. Bei, žinoma, pasitikime specialiojo ugdymo specialistais, Mokytojais, kuriuos palaikėme vakar, kurie perduoda vaikams žinias ir įgūdžius, kokių, anot diagnozės, jie neturėtų galėti įgyti.
Šis pasirinkimas yra labai sudėtingas kiekvienai šeimai. Ir raidos specialistai, ir pedagogai gali būti vertingi patarėjai, sprendžiant šią nelengvą dilemą. Bet šį pasirinkimą daro šeima. Niekas negali pasakyti, kad vaikui mokykloje ne vieta.
Ir jeigu šeima nutarė, kad derėtų žengti pro tam tikras duris, tebūna jos atviros. Mokykla nepasirengusi? Ko jai trūksta, kad ji būtų pasirengusi? Nėra lėšų? Kaip jos būtų panaudotos – galbūt, tuos resursus galima gauti kitaip? Trūksta žinių, patirties, praktikos? Visa tai įgyjama.
Vakar mes atėjome į Gedimino prospektą palaikyti dabarties ir ateities mokytojus, kad vaikų mokymas gerėtų Lietuvoje ir būtų prieinamas iš tiesų kiekvienam.