Prieš maždaug pusantrų metų humoristas Paulius Ambrazevičius parašė tokį įrašą:
„Pasiskiepijau nuo erkinio encefalito. Kada tiksliai autizmas prasidės? Nes noriu darbus susidėlioti.“
Kaip ir galima buvo tikėtis, pasipylė pasipiktinusių tėvų priekaištavimai, kad negalima tyčiotis iš autistų bei jų šeimų. Tik kad buvo šaipomasi ne iš autistų, bet iš nesusipratėlių, plačiai žinomų kaip antivakseriai, kurie patys autizmą be reikalo velia su skiepais… Ir nuo tada neretai pagalvoju apie humoro ir negalios santykį.
Kažkodėl vyrauja nuomonė, kad jei jau tėvai turi vaiką su negalia, tai jie praktiškai negali net nusišypsoti. O jei kas iš šalies pamato, kad būna kitaip, tai beveik kaip šventvagystę priima. Bet juk juokas yra tai, kas padeda žmonėms sudėtingose situacijose pasijusti geriau. Ir ne kiekvieną sekundę mes esame sudėtingose situacijose! Didžiąją laiko dalį, kol prie mūsų ir atžalų nesikabinėja visuomenė su savo susikurtais standartais, mes esame labai gerose ir taikiose šeimos gyvenimo situacijose.
Kai kurie žmonės įsitikinę, kad apie autizmą kalbėti gali tik tie, kurie su tuo susidūrę. Nesutinku. Kalbėti gali, kas nori, tiesiog tik įsigilinusieji ir suprantantys autizmą tai gali padaryti kokybiškai. Iš stereotipų kylantys juokeliai niekada nebus tokie geri, kaip paremti tikra patirtimi. Ir štai Jums pora pavyzdžių iš pastarųjų serijos.
Michael McCreary – Aspergerio sindromą turintis komikas. Neradau jo stand-up pasirodymo, bet TED kalba yra, galbūt, dar iškalbingesnė. Joje jis atskleidžia, kad humoras iš pradžių buvo jo savigynos įrankis, tačiau ilgainiui jam tai tapo būdu užmegzti ryšį su žmonėmis ir juos šviesti. Linksma forma gaudami žinių apie autistų jausenas, situacijų ir reiškinių interpretacijas, poelgių motyvus, komiko klausytojai jas lengvai „suvirškina“, o kartu ir nesuabsoliutina – tai juk tik humoras. Ar galima atrasti tobulesnį edukacijos įrankį?
Kitas ryškus pavyzdys: Paul Smith – komikas, auginantis autistišką sūnų, pasakoja, koks iš tiesų jo vaikas puikus komunikuotojas. Šis pasirodymas sukėlė tam tikrų diskusijų, atsiliepė ir keli autistiški asmenys, kai kurie įsižeidė, bet labiausiai įsižeidė tie, kas jokio autizmo ar autistiškų artimųjų neturi. Aš prisijungiu prie palaikančių komiką autistų ir neautistų choro, kadangi jo pasakojime, kaip visiškai efektyviai, 100% visuomet suveikia jo nekalbančio sūnaus komunikacijos metodai (nutempti tėtį prie spintelės, kur guli sausainiai ir riksmu išsireikalauti dar vieno sausainio, kai tėtis spyriojasi) aš girdžiu tėvišką meilę ir išdidų paneigimą, kad nekalbantis vaikas nekomunikuoja. Jis komunikuoja! Ir tėtis taip gerai jaučiasi tame santykyje, kad gali apie tai pajuokauti!
„Gerai jaučiasi“ – tai raktažodis, čia šuo ir pakastas… Mes galime juokauti, kai gerai jaučiamės, kai sunkumų mastelį vertiname iš kitokios perspektyvos. Tuo laiku, kai patiriamas žinios apie autizmą gavimo šokas, kai stojama į kovos su šia neganda poziciją ir žodis iš A raidės prislegia nepakeliama našta ar kai išgyvenama tiesiog sudėtinga fazė… Galbūt, lūpų kampučiai nepakyla net ir išgirdus vykusį pokštą. O jeigu pavyksta šyptelėti – matyt, viskas klojasi tinkama linkme.
Artėjančių švenčių proga kiekvienam linkime galimybės juokauti ir juoktis… Netgi iš rūsčiojo autizmo.