Panašia tema daug kalbama neurotipinių vaikų ugdymo teorijos diskurse. Austėja Landsbergienė ir kiti edukacijos ekspertai vis primygtinai pabrėžia vaikų savarankiškumo skatinimo svarbą ir nepailsdami laido strėles į tėvus-malūnsparnius, savo paslaugumu ir globa slopinančius vaikų iniciatyvas. Ir sunku nelinkčioti, nesutikti – taaaip, reikia leisti klysti, ieškoti, išbandyti… Kai žinai, jog vaikas gali. O kaip gi kai vaikai ko nors… negali? Ne tėvai baimių savo sutramdyti neįstengia, o objektyviai iškyla sunkumų?
Mus lengva palaikyti malūnsparniais, nes mes negeriame kavutės vaikų gimtadieniuose, neprisėdame ant suoliuko aikštelėje, nepaleidžiame rankytės likus 100 m iki gatvės ir, užvėrę darželio grupės duris, krūpčiojam nuo kiekvieno telefono suvibravimo… Nes mes atpažįstame N potencialių dirgiklių, esame nuolatiniam priežiūros režime ir pasaugome kitus vaikus… Turime vienu metu mokyti ir taisyklių, ir padėti susitaikyti, kai taisyklių nesilaiko kiti (nes būname vieninteliai tėvai „mūšio arenoje“ bei negalime koreguoti svetimų vaikų elgesio), ir atliepti sensorinius poreikius, ir paskatinti, ir pabūti vertėjais, ir laiku ištraukti iš pernelyg įkaitusios aplinkos…
Tikri malūnsparniai, akylai skanuojantys kiekvieną vaiko gyvenimo sekundę. Taip gali pasirodyti.
Tačiau kaip ten beatrodytų iš šalies visas vaikų veiksmų detales skanuojantys bei stipriai į jų reikalus įstraukiantys autistiškų vaikų tėvai, viena pagrindinių taisyklių jiems auklėjime – PREZIUMUOTI KOMPETENCIJĄ.
Plačiąja prasme, tai yra tikėjimas savo vaiku.
Bet tikėti galima įvairiai. Kiekvieną sekundę laukti pirmo žodžio iš dešimtmečio vaiko – tai ne kompetencijos preziumavimas, tai – viltis (kuri taip pat naudinga). Nestovėti lipynės apačioje, negaudyti netvirtai besikabarojančio mažylio ir „tikėti“, kad motorikos spragos pranyks tėvų tikėjimo galia – optimizmas.
Leisti ir skatinti tai, ką numanome jau esant įveikiama – taip, tai – neatsiejama tėvystės dalis. Mes preziumuojame kompetenciją, paragindami pabandyti pačiam. Mes preziumuojame kompetenciją, vesdami vaiką pas logopedą – nes tikime, kad jis išmoks. Duodami pasirinkti, kriaušę ar obuolį, kelnes ar džinsus, kokią knygelę skaitysim, kokį žaislą pirksim – preziumuojame gebėjimą daryti pasirinkimus. Išlaikydami tam tikrus reikalavimų standartus – išreiškiame prielaidą, kad vaikas pajėgus jų laikytis (protingai pasverdami tuos pajėgumus).
Ypač svarbu preziumuoti kompetenciją tuomet, kai išorinių kompetencijos požymių nėra. Kai vaikas nekalba ir „nesupranta“… Dažnai autistiški vaikai supranta daugiau negu numanome. Išmokę rašyti, nekalbantieji autistai pasakoja apie patirtą pažeminimą, kai jiems būdavo duodamos pasikartojančios elementarios užduotys, kurias jie suprato, bet negalėjo parodyti to, nes ne tik negalėjo kalbėti, bet ir sunkiai koordinavo kūno judesius (ketina pajudinti ranką, o judina koją – ir taip nuolat, kaip užsukta, nepavyksta ištrūkt). Yra tikrai sunku išgauti mąstymo ir supratimo įrodymą, kai žmogus neturi pakankamų priemonių komunikuoti. Todėl be įrodymų, avansu, tėvai laikosi prielaidos, kad vaikas mąsto, suvokia ir supranta.
Kartais tai būna sunku. „Kokia kompetencija? Mano vaikas negali pasakyti savo vardo“ – dingsteli tėvams… Bet geriau yra padaryti prielaidą, kad vaikas supranta, kad gali išmokti, kad pavyks, kad įveiks, negu kad jos nepadaryti.
Kaip ir neurotipiniai, autistiški vaikai mokosi geriau ir greičiau, tėvų palaikomi ir vertinami kaip gabūs. O kita medalio pusė yra ta, jog jeigu vaikas supranta daugiau nei gali parodyti, ir jis mato savo tėvus netikinčius jo gebėjimu mąstyti, girdi juos kalbančius apie jį, lyg jo šalia nebūtų, jis jaučiasi nuvertintas, kenčia jo orumas ir jis patiria skriaudą.
Preziumuokime kompetenciją. Kai eilinį kartą neatsiliepė, nepadarė, neįveikė, tiesiog turėkime omeny, kad nežinome, kas iš tiesų vyksta kito galvoje, ir neprisiskirkime teisės vertinti jo gebėjimus tik todėl, kad jie tiesiog nėra išoriškai išreikšti.
