Nebūtinai autistiškas vaikas bijo baltų chalatų. Bet jeigu po kažkurio kraujo tyrimo ar netikėtai užklupusio garso staiga žodis „pasgydytoją“ tapo siaubo ir ašarų šaltiniu – vizitai į sveikatos tausojimo įstaigas gali prilygti drakono nukovimui stebuklingu tėti-mamiškos kantrybės kalaviju… Vaizdinis įspėjimas, šlovinimas gerų gydytojų, dosnūs pažadai ir saldainiai, atlaikius visus liežuvio rodymų ir ūgio matavimų kankinimus – NIEKAS NEPADEDA!..
Taip buvo nutikę kunigaikščiui. Ėmė ir pranyko smalsumas, šypsenos ir domėjimasis poliklinikos žaislais, atsirado didelis „NE“ su šauktuku ir įtampa. Mūsų nedideliame šeimos centre personalo kantrybė buvo mūsų pusėje, bet vieną dieną, sunerimę dėl kažkokio ilgokai nepraeinančio bėrimo, nutarėme vesti vaiką pas dermotologą…
Vaje, tokio specialisto mūsuos nėra, reikia eiti kitur… Iškelti dramatišką pasirodymą sveikatos megapolyje Pylimo g.? Neeeee! Tik ne tai. Surandame mažą, privačią kliniką. Ten koncertų irgi nesinori, bet bent mažiau liudininkų…
Atvykstame. Tyrinėjam prieškambarį be nuotykių, bet štai laikas į kabinetą. Jis neis. Matau, kad neis. Vienu sakiniu išaiškiname gydytojai, kad vaikas autistiškas ir bijo daktarų.
Nieko nesakiusi, ji kažką pakeverzoja lapelyje ir rodo kunigaikščiui nupieštą besišypsantį veiduką.
– Aš nusiteikusi taip. O tu?
Sunerimęs veidelis nušvinta šypsena:
– Linksma!
Ir toliau įvyko normali konsultacija! Taip, nenusėdėjo vietoj, zujo po kabinetą, toliau džiaugėsi emoji bei kelis kartus pakartojo, kad linksma, bet vaikas buvo apžiūrėtas, o mes išklausėme prielaidas dėl bėrimo kilmės, rekomendacijas, ką daryti, jei dar tiek ir tiek laiko neužgytų, bei tepalo mėginį ir receptą.
Bėrimas ėmė ir pranyko – dėl tepalų ar šiaip. O štai šypsenėlių kalbą dar ilgai naudojome ir rekomendavome visiems, kam buvo tekę rūpintis vaiko sveikata. Ir žinote, ką? Baimė irgi pranyko!
Dvi šio vizito pamokos:
vaizdų kalbos įtaiga stipresnė nei žodžių net kai vaikas kalba. Ir iliustruoti vaizdais svarbu ne tik veiksmus, bet ir emocijas.
išmanymas, kaip bendrauti su autistiškais žmonėmis, dirbant viešų paslaugų sektoriuje, radikaliai keičia autizmo paliestų šeimų situaciją. Jeigu visur būtų toks supratimas ir toks pasirengimas bendrauti, kokį parodė nuostabi mūsų sutikta medikė – pranyktų daugybė problemų.
Ir, aišku, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: panerimauji dėl bėrimo, o gauni vertingą gyvenimo pamoką ir puikų patarimą, pagerinantį vaiko ir visos šeimos komunikaciją iš esmės. ?
