Lengviau pavardinti, ko nedaryti: neauklėti, neprašyti liautis, nešaukti, nepanikuoti ir jau tikrai nesukti galvos, ką pamanė kaimynai/praeiviai, kurie Jus stebi. Kiti tėveliai įvykio zonoje dažniausiai džiaugiasi, kad tai nutiko ne jiems, o jeigu pasitaiko prasilenkti su manovaikasniekada tipažais – juo labiau Jums neturi rūpėti, kad jie, tikėtina, teisia Jus. Tai ne jiems tenka nuraminti priepuolio ištiktą vaiką, tad tegu sau spokso. Protrūkio akimirką prieš akis turite kiek skubesnį reikalą nei neišmanėlių edukacija.
1. Išlikite ramūs. Ta prasme, natūralu sunerimti ir jaudintis, kai matote, jog vaikui yra bloga (o emocinio protrūkio metu jam tikrai bloga). Bet vaikui reikalingas palaikantis, pozityvus jo atžvilgiu suaugęs tuo metu.
2. Pašalinkime dirgiklį. Triukšmas? Išnešam/išvedam vaiką į ramesnę vietą. Nepasidalino žaislo? Slepiam tą Nesantaikos obuolį kuo toliau. Įvyko nesėkminga socializacija? Atsitraukiam. Sušlapo drabužiai? Nurengiam arba lekiame, kur šilta ir galima persirengti. Jei tik galime pašalinti priežastį arba trigerį – nedelsiant ir šalinam.
3. Svarbu užtikrinti saugumą. Kaip minėjau anksčiau, tokių protrūkių metu vaikas gali susižaloti, todėl atitraukti jį nuo bet kokių dūžtančių vitrinų, aštrių kampų, gatvės, akmenų kartais gali būti absoliutus prioritetas. Aišku, svarbu tai daryti pagarbiai ir nesukeliant skausmo.
4. Suteikti raminančių pojūčių. Štai keletas pavyzdžių: glėbys, ašarų šluostymas, gabalėlis modelino (ar kitokio sensorinio minkalo), muzika, akvariumo stebėjimas, užkandis, gėrimas, sunki antklodė… Kvėpavimas drauge, akių kontaktas.
(Yra dar tokios kraštutinės priemonės kaip gabalėlis šokolado ir filmukas, bet aš primygtinai patariu naudoti jas tik kaip visiškai kraštutines (jeigu jos apskritai konkrečiam vaikui veikia), nes šiaip malonūs nenaudingi dalykai turi ir likti malonūs nenaudingi dalykai, naudojami gyvenime patirti malonumą, o ne nemalonumui sumažinti. Jau nekalbu apie cukraus žalą ir priklausomybes nuo ekrano.)
5. Nusiraminkite patys (nors jau nuo pat pradžių buvote ramūs) ir apsidovanokite puodu kavos, sumuštiniu, gabalėliu chalvos, poilsio minute, pažadu sau nueiti vienam į kiną – bet kuo maloniu ir dideliu, nes nusipelnėte.
Ir atkurkite ryšį su vaiku, bet apie tai, ką dar verta padaryti PO protrūkio, dar pasisakysiu ateityje.
Šį kartą būtinai atkreipkite dėmesį į nuorodas! Hello Michelle Swan rašo apie protrūkį iš savo asmeninės, autistiško žmogaus, pozicijos – tai yra vertinga informacija apie pojūčius, patiriamus protrūkio ištikto žmogaus ir jo lūkesčius iš aplinkinių.
The Chaos and the Clutter pažingsniui išdėsto pagalbos protrūkiui įveikti suteikimą, pagal Maslow poreikių hierarchiją.
