PO emocinio protrūkio – ką galime dar padaryti, kad išgyventas negatyvas nepaliktų skaudaus pėdsako. Paskutinis tekstas šioje serijoje, skirtas emociniams protrūkiams.
Kai „audra” jau atslūgo, kai galime sugrįžti į savo normalias vėžes – tai ir darome, be jokių instrukcijų, bet man labai patinka Kaylene George susistemintas šio atsigavimo proceso aprašymas, kurį rasite nuorodoje.
Pirmutinis jos siūlymas – ATSIPALAIDUOTI. Tai reiškia, kad net ir malonių veiklų, kurios reikalauja pastangų ar susijusios su dirgikliais, tęsti neturėtume. Nebegrįžkime į žaidimų aikštelę, nei į kino salę… Verta pabūti visiškai saugioje ir ramioje aplinkoje, padrybsoti, maloniai paniekoneveikti, nusiraminti galutinai.
Kitas žingsnis – natūralus ir savaime suprantamas – ATKURTI RYŠĮ. Apsikabinti, pabūti drauge, pasikalbėti ir galbūt atsiprašyti (jeigu yra, dėl ko) yra labai tinkamas metas, praūžus protrūkiui.
Sudėtingiausias žingsnis – REFLEKSIJA. Suprasti, kas įvyko, kodėl, kokie trigeriai suveikė šį kartą ir kodėl nepasiteisino visos mūsų puikiosios prevencinės priemonės. Dalį šios informacijos bandykime gauti iš vaiko, tik be spaudimo. Prisiminkime visas detales, tikslią įvykių eigą ir kuo tiksliau mėginkime suprasti priežastis.
SUSIGRĄŽINTI JĖGAS – šitas patarimas yra puikus, ir jo esmė – įvykus protrūkiui, pamėginti suteikti sau atokvėpį, poilsį, minutę sau.
Ir paskutinė dalis – PASIRUOŠTI vėl, iš naujo. Atnaujinti (arba sukurti) vizualinę dienotvarkę, pagalvoti, ką galima pakeisti, iškilus panašiai situacijai arba kaip jų išvengti, jeigu galima išvengti. Ir, apsiginklavus nauja strategija, toliau žengti pirmyn.
Emociniai protrūkiai yra sunkūs – ir aplinkiniams, ir patiems vaikams. Jie sudaro autizmo keliamų sunkumų liūto dalį. Bet kai mes bent numanome, kas tai yra, kodėl nutinka ir kaip nepakenkti sau ir savo vaikui jų metu – išgyventi juos tampa lengviau. Ir kaskart – vis lengviau.
