Paskatinimai yra geriau nei bausmės, tiesa? Mes visi juk būname skatinami: mes gauname pinigų už darbą, mes gauname padėką mainais už kilnų poelgį, mes skiname saldžius vaisius, įveikę kažkokią užduotį… Atrodo, tarsi viską mes darome už kažką, ir lyg vaikas turėtų norėti stengtis už kažką… O bet tačiau…
Grįžęs namo iš mokyklos Kunigaikštis praneša:
-Aš neparašiau diktanto, NES AŠ NENORĖJAU LIPDUKO!
Netinkamai parinktas paskatinimas? Na kaip… Jam dar buvo treji gal, ir jis kartą stiebėsi link spintelės, rodydamas, kad nori šokolado… Jis norėjo šokolado, tikrai! Aš iki šiol prisimenu tą ryžtingą nusiteikimą šturmuoti spintelę ir neatsitraukti, kol jo burnoje bus saldus tirpstantis kvadratėlis, kartodamas stebuklingą garsažodį, reiškiantį „šokoladas“. O aš nutariau pasinaudoti proga edukacijai.
Paduok man kamuoliuką, ir aš tau duosiu šokolado! – pasakiau. Nes terapeutai tuomet ragino mokyti vykdyti paliepimus, o mes juk norime būti geri tėvai. Spyrė tą kamuoliuką toliausiai, išbėgo į kitą kambarį, įtužo! To šokolado po to taip ir neįsiūliau – įsižeidęs, atsispyrė žalčio gundymams ir nepriėmė, kol nesusitaikėm. Ir tai buvo gal pirmas toks ryškus, bet tikrai ne paskutinis kartas, kai jis aiškiai parodė, jog prekybiniai mainai „tu man tą, o aš tau tą“ – nepaeis.
Disponuodami vaikų trokštamais dalykais, mes tikrai turime galią priversti juos padaryti tai, ką norime, kad jie padarytų, jeigu įtikiname, jog tai yra vienintelis kelias jų gauti. Bet ar tikrai tai yra toks puikus metodas?
Taip, mes už darbą gauname pinigus. Bet įmonei lygiai taip pat reikia mūsų darbo, kaip mums – atlygio, kitaip ji nemokėtų pinigų, tai yra lygiaverčiai mainai. Galiausiai, geriausiai dirbamas tas darbas, kurio kokybę lemia vidinė motyvacija, kokybės vardan kokybės siekis, o ne išorinis faktorius, kaip tokio pobūdžio darbo rinkos kaina. Ir jeigu darbuotojui tenka patirti spaudimą atlikti tam tikrus dalykus, stiprinamą paaukštinimo pažadais – tai gali suveikti, bet tai veiks pro sukąstus dantis, kur kas blogiau nei naujo uždavinio iškėlimas žmogui, kuriam tas uždavinys įdomus savaime.
Mes darome ką nors gero tikrai ne siekdami padėkos. Įsivaizduokite, patraukiate nuo kelio senutę, kuri kone būtų partrenkta, o ta iš netikėtumo ir nesupratusi, kad ją čia gelbėjo, apiburba. Tai jau kitąkart, turėdami galimybę užbėgti už akių nelaimei, paliktumėte savieigai ir pažiūrėtumėte, ar senutė išgyvens susidūrimą su automobiliu? Žinoma, ne! Nes visai ne už „ačiū“ ir susigraudinimo ašarą tas refleksas suveikia. Ir netgi euforija dėl išgelbėtos gyvybės kaži ar laukia, verčiau jau išgąstis ir pyktis dėl neatsargių eismo dalyvių.
Mes darome teigiamus dalykus ne „už kažką“, mes juos darome VARDAN kažko – vardan vidinių įsitikinimų, vedini sudėtingesnių ir gilesnių motyvų nei naudos ir atlygio siekis. „Jeigu tu padarysi dalyką X, tu gausi dalyką Y“ – nėra ta universalioji motyvacijos formulė. Tai yra papirkinėjimo formulė, manipuliacija, bandymas priversti pasielgti žmogų prieš jo valią. Ir labai greitai, keldami tokias sąlygas, mes galime išgirsti atgal „jeigu nori, kad padaryčiau namų darbus, nupirk man labai brangų daiktą“ Tai yra spąstai!
Kaip tuomet motyvuoti vaikus? Aš nežinau!
Bet sugrįžęs namo ir raportavęs apie neparašytą diktantą, Kunigaikštis prašo jam padiktuoti ar padėti pabaigti kitus darbus, kurių jis neatliko. Jis nenurimsta, kol jų neatlieka! Be lipduko.