Šiandien yra Autizmo diena. Kai kurie puošiasi mėlynai ir dėlionės ženkleliais pagal seną tradiciją, vis daugiau asmenų ir organizacijų rodo palaikymą autistų bendruomenei aukso spalvos begalybės simboliu (ačiū „Augu kartu“ už puikų rėmelį FB nuotraukoms!), rengiami renginiai, diskusijos, rašomi straipsniai… Ir mes rašome. Ir ta svarbiausia, esminė žinutė, kurią jaučiame poreikį šiandien perduoti, yra KLAUSYK.
Tik tie, kas suvokia pasaulį kitaip, tik tie, kurie iš tiesų priklauso neurologinėms mažumoms, žino, kas tai yra, ir gali esmingai padėti ieškant atsakymų, kaip mes galėtume prisidėti, kaip neurotipinė visuomenės dalis galėtų šį pasaulį padaryti draugiškesnį kiekvienam.
Kodėl mes turime klausytis? Kodėl dauguma turi paisyti mažumos? Todėl, kad sveika visuomenė yra ta, kurioje kiekvienas narys yra vertingas ir svarbus. Ir kai kiekvienos mažumos yra paisoma, suklesti dauguma. O raktas pokyčiui yra supratimas ir priėmimas, į kuriuos kelias eina per klausymąsi tų, kurie gali papasakoti pirmu asmeniu.
Čia įkeliu 5 minučių trukmės filmuką, kurį sukūrė nekalbantys autistiški žmonės. Tai buvo atsakas į Sios filmą „Music“, kuriame užsimota papasakoti apie nekalbantį autistišką žmogų nesikonsultavus su nė vienu nekalbančiu autistišku žmogumi. Taip, tai tie žmonės, apie kuriuos sakoma „sunkūs atvejai“, „sunkus autizmas“ ir „žemas IQ“, tokie žmonės, kurie atskiriami nuo šeimų ir uždaromi įstaigose, jeigu jiems nėra suteikiami tinkami ir patogūs naudoti komunikacijos įrankiai. Daugelio suvokimas apie jų inteligencijos lygį yra, švelniai tariant, klaidingas. Netgi specialistai, netgi dalis kalbančių autistiškų žmonių ne visiškai gerai supranta šią grupę ir nuo jos atsiriboja („mano lengvas autizmas, mano aukštas IQ“), nors šią atskirtį autistų bendruomenės lyderiai atkakliai siekia mažinti.
Vienas iš šio filmuko dalyvių Rhema Russell sako: „Tai, jog negaliu kalbėti, nereiškia, kad aš negirdžiu. Aš girdžiu viską, ką žmonės sako man arba apie mane. Aš galiu nerodyti reakcijos savo veide, bet aš suprantu. Joks žodis neprasprūsta pro mano jautrias ausis.“
Kitas autistiškas žmogus Damon Kirsebom siunčia žinutę: „Kiekvieno, kas norėtų reprezentuoti nekalbančius žmones, aš prašau kreiptis į mus tiesiogiai. Klaidingas nekalbančių žmonių pristatymas daro mus labiau pažeidžiamais.“
„Žmonės daug kalba apie mus, bet jie nesiklauso. Žmonės rašo apie mus, bet nesiklauso mūsų.“
Mes turime pradėti klausytis. Nes atsakymai į klausimus „ką daryti“ – jie ne konferencijose ir ne knygose, ne specialistų kabinetuose ir psichiatrinėse ligoninėse. Jie atsiras tik dialoge. Mes tiek daug plepame. Laikas klausytis.