Dažna šeima kratosi autizmo diagnozės. Stabdo nuogąstavimas, kad vaikui bus „uždėta etiketė“. Gavę diagnozę, ją kartais nori užginčyti arba su laiku jos atsikratyti, tarytum tai būtų kokia dėmė.
Portrait of the autist neseniai publikavo peno pamąstymams teikiantį tekstą. (nuoroda apačioje)
Jame atkreipiamas dėmesys, jog mes gyvename visuomenėje, kuri apskritai visiems dalija etiketes! Su diagnoze ar be – kiekvienas žmogus pereina jos siauro normos mato skanerį, ir gauna etiketę, aibę jų.
Galite paslėpti diagnozę ar įtarimą apie ją po septyniais užraktais, bet etiketės bus čia pat. Jose bus įvertinimai „tingi“, „bjauraus charakterio“, „kelia isterijas dėl menkniekių“, „perdėtas jautrumas“, „menko proto“, „nedraugiškai elgiasi“, „nenori bendrauti“, „prasto auklėjimo pavyzdys“ ir kiti neteisingi dalykai, kurie vaidenasi žmonėms, nežinantiems tos tikrosios tiesos.
Įvardintas ar ne – autizmas lieka. Žmogui išmokus įveikti daugelį sunkumų – jis lieka.
Ir jo slėpimas, bandymas primesti žmogui „normalią“ elgseną ir atimti iš jo galimybę pažinti savo neurologiją turi aukštą kainą. Maskavimasis sekina. Nesuvokimas, kodėl taip sudėtinga išgyventi tai, kas kitiems – paprasta, triuškina savivertę ir nukamuoja.
Gyvendami etikečių pasaulyje, mes neišvengiamai gauname po savo komplektą etikečių. Tad pasirūpinkime, kad jos būtų užlipdytos teisingos.