Skaitome knygą. Tą pačią, mylimiausią jau gerą pusmetį, o gal ir metus – aš pamečiau laiką. Ir tebebandau išpešti iš Linos Žutautės kūrinio auklėjamosios naudos:
– O tavo ausytės nepabėgs, nes visuomet klausai mamos ir tėčio!
Vaikas dėbteli į mane taip įtariai (matyt, niekada nesvarstė tokio nuotykio tikimybės)… paliečia savo ausį… Ir reziumuoja:
– Ausis neturi kojyčių! I rankyčių!
Patyrinėjęs dar sekundę, visai nusiramina:
– Tvirtai laikosi.
Deja, bet grėsmė netekti ausų kunigaikščio neįtikina… Girdi jis mus, matyt, dėl kitų priežasčių ?
