Skaitome knygą. Tą pačią, mylimiausią jau gerą pusmetį, o gal ir
metus - aš pamečiau laiką. Ir tebebandau išpešti iš Linos Žutautės
kūrinio auklėjamosios naudos:
- O tavo ausytės nepabėgs, nes visuomet klausai mamos ir tėčio!
Vaikas dėbteli į mane taip įtariai (matyt, niekada nesvarstė tokio nuotykio tikimybės)... paliečia savo ausį... Ir reziumuoja:
- Ausis neturi kojyčių! I rankyčių!
Patyrinėjęs dar sekundę, visai nusiramina:
- Tvirtai laikosi.
Deja, bet grėsmė netekti ausų kunigaikščio neįtikina... Girdi jis mus, matyt, dėl kitų priežasčių ?
