Tai toks dažnas ir įprastas klausimas, skambantis konsultuojantis su specialistais, tariantis su pedagogais, užduodamas tėvų forumuose… Kaip pasiekti, kad vaikas nedarytų dalyko X? Kaip priversti jį daryti dalyką Y?
Ir specialistai, pedagogai bei kitų vaikų tėvai dosniai dalija patarimus apie ribų nustatymą, apie nuosekliai taikomas pasekmes, socialinių istorijų panaudojimą ar triukus, kaip veiksmui X užbėgti už akių, o veiksmą Y – paskatinti.
Bet šiandien noriu perduoti patarimą, išsakytą ne psichologo, ne edukologo ir ne kokio nors vaikų auklėjimo guru tapusio daugiavaikio tėčio ar mamos. Šį patarimą duoda 17-metis autistiškas jaunuolis, vardu Quincy Hansen, kurio tinklaraščio „Speaking of Autism…“ nuorodą rasite žemiau.
Jis sako, klausimas „kaip padaryti, kad vaikas darytų…“ yra visiškai bergždžias. Klausti reikėtų, KODĖL vaikas daro/nedaro tam tikrus dalykus. Atsakymas į šitą klausimą dažnu atveju duoda problemos sprendimo raktą, o kartais ir apskritai ją panaikina.
Pavyzdys. Mokytoja klausia, kaip padaryti, kad autistiškas mokinys nekaišiotų pieštukų sau į ausis. Atsakymų daug gali būti: atimti pieštukus, kaskart įsikišus pieštuką nuosekliai taikyti logiškas sankcijas (neleisti piešti ar pan.), parodyti socialinę istoriją su tragiška pradurtų pieštukais ausų baigtimi… Bet ji klausia autistų forume, tad gauna atsakymą į klausimą, kurio neuždavė: KODĖL vaikas kaišioja pieštukus sau į ausis. Keletas autistiškų žmonių perklausia, ar klasėje tuo metu būna triukšminga, ir prisipažįsta vaikystėje naudoję pieštukus vietoje ausų kamštukų, dėl jautrumo triukšmui. Aprūpinus vaiką ausų kamštukais arba suteikus ramesnes mokymosi sąlygas, jis nebekiš pieštukų į ausis.
Situacijų būna įvairių ir kai kurios – sudėtingos. Kartais gali būti sunku atrasti priežastį, KODĖL. Vienos priežastys – sensorinės, kitos – psichologinės, ir dažnai gali būti nepastebimos. Bet be atsakymo neateis ir problemos sprendimas.
Kieno klausti?
Pirmiausia, paties vaiko, kiek leidžia komunikacijos pobūdis – ramioje nekonfliktinėje situacijoje, ne problemos iškilimo metu, draugiškai pasiteirauti. Kartais jis gali negalėti atsakyti ar neatsakyti suprantamai, ar nežinoti pats.
Tokiu atveju klauskite autistiškų suaugusių. Specialistai taip pat gali turėti gerų prielaidų, ir tėvai iš asmeninės patirties gali pateikti gerų įžvalgų, bet patikimiausi pastebėjimai – kitų autistiškų žmonių. Mano mėgstamiausias klausimų-atsakymų resursas – Facebook grupė Ask Me, I’m Autistic.
Žinodami, kodėl, mes galime surasti atsakymus, kaip tai pakeisti.