Savistimuliacija, stimai ar stereotipiniai judesiai – kaip bebūtų pavadintas šis veiksmas lietuvių kalba prieinamuose šaltiniuose, nesunku pastebėti, jog jų atžvilgiu egzistuoja du priešingi požiūriai: kad tai yra neproduktyvi beprasmė veikla, kurią reikia slopinti, arba kad tai yra nusiraminimo būdas, kurį reikia leisti. Kuo tikėti?
Paklauskite autistiškų žmonių!
Jie kalba, kad savistimuliacija teikia jiems labai pozityvų potyrį: tai yra džiaugsmo išraiška, tai yra geros nuotaikos šaltinis, o svarbiausia – iš tiesų efektyvus būdas sumažinti stresą ir nerimą. Todėl visi tie plasnojimai, šokinėjimai, sukiojimasis apie savo ašį, kvatojimai, paūbavimai, palingavimai ir t. t. turėtų būti gerbiami kaip objektyvūs vaiko gerovei būtini poreikiai.
Vienas niuansas: jie išduoda. Savistimuliacija autistui yra nuoširdaus buvimo savimi akimirka. Ir jei savistimuliacija ryški, tokiu metu nebepavyks nuslėpti, kad žmogus yra kitoks. Ką pasirinkti: gerą vaiko vidinę savijautą ar maskavimo strategiją, kuri (galbūt) leis išvengti patyčių, kurios tą gerą savijautą vienaip ar kitaip sugadins? Padėtis be išeities, m?
Patyčios niekada nėra patyčias patiriančiojo problema, tai – besityčiojančiojo problema. Paaiškinimas kaimynų vaikams ar bendraklasiams, kad taip žmogus išreiškia gerą emociją, gali būti išgirstas, gal verta pabandyti? Galiausiai, jeigu autistui tenka periodiškai atsidurti aplinkoje, kur dėl savistimuliacijos į jį reaguojama neigiamai, mažiau skausminga yra vis tik turėti savistimuliacijos paguodą negu neturėti jos apskritai ir būti nuolat net namuose stabdomam nuo veiksmo, kuris padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą.
Bet kartais iš tiesų savistimuliacija gali būti žalinga. Ir ta žala ne koks tai įsivaizduojamas „atitraukia nuo kitų veiklų“, o visiškai konkreti ir paliekanti žaizdų: galvos kasymasis iki kraujo, nagų nugraužimas, savęs apkandžiojimas ar bumbsėjimas galva į sieną… Šios ir panašios savistimuiacijos formos – tiesiog fiziškai nesaugios. Taip pat gali būti nepakeliama savistimuliacija balsu, jeigu namuose, sakykime, yra hiperjautrios klausos asmenų… Žinoma, tokių formų puoselėti ir skatinti negalima vardan vaiko saugumo, bet jų nereikia stabdyti, jas reikia NUKREIPTI. Tai yra – stengtis pakeisti vienas savistimuliacijos formas kitomis.
Galbūt, jums yra tekę patirti tokią būseną, kai jaudindamiesi imate nervingai kratyti plaštakas, tada jas suimate… ir ima tarsi pačios kratytis kojos. Šis pavyzdys iliustruoja, kad stimas gali persikelti ir pavirsti iš vieno judesio kitu. Šitai galima išnaudoti, ir pasiūlyti kitą veiklą, kuri atrodo panaši ar galinti pasirodyti patraukli vaikui, kiekvieną kartą, kai jis atlieka žalingą savistimuliaciją. Išbandyti įvairius specialiai tam skirtus žaisliukus (fidget), minkomus kamuoliukus, popieriaus plėšymą (tik teks visą likusį gyvenimą aprūpinti nereikalingu popieriumi), kramtukus, karolius… Tik atradęs kitą savistimuliacijos būdą autistiškas žmogus tikrai išsivaduos nuo žalojančios savistimuliacijos. Jeigu jam tiesiog bus draudžiama kramtyti nagus ar kandžioti save – nerimas didės ir neš visus savo neigiamus padarinius: tiek konfliktišką elgesį išorėje, tiek laimės stoką viduje.
Sveika, nevaržoma, aktyvi savistimuliacija yra gėrių gėris ir būdinga toli gražu ne vien autistams! Ar pamenate, kokį visuotinį pamišimą sukėlė į žaislų rinką įžengę fidget spinneriai? Ar kas nors prašė liautis, kai tūkstančiai vaikiūkščių stimuliavosi viešai ant kiekvieno kampo, be perstojo sukdami suktukus, rungtyniaudami, kas parodys įmantresnį triuką? Ar kam nors kilo nerimas dėl to, kad jie visi staiga ėmė elgtis kaip autistai?
Kodėl tuomet turėtų kilti abejonių, ar leisti autistiškiems vaikams reikšti džiaugsmą, siekti malonumo ar nusiraminimo efektyviausiu būdu? Tegyvuoja stimas!
https://www.facebook.com/agonyautie/videos/309715316284947/