Kaip privalome jaustis?

Prieš porą savaičių buvo paskelbtas įrašas, dėl kurio kai kurie, netinkamai (arba kaip tik – tinkamai) interpretavę tekstą, pasijuto įžeisti. To ir buvo galima tikėtis, bet žodžių atsiimti neketinu.

Žinoma, buvo įvairių reakcijų, ir komentarų. Ir vienas man užkliuvo, nes ne itin raštingai pasakė, kad jei iš tiesų būčiau autistiško vaiko tėvas, tokių dalykų nerašyčiau…

Tada man iškilo klausimas – o tai apie ką turėčiau rašyti?

Apie tai, koks nežmoniškai sunkus gyvenimas su TOKIU vaiku? Tai kad ne – džiaugsmo akimirkų mes patiriam gal net daugiau, nei „normalios“ šeimos. Dabar, kai karantino metu vaikai namuose, tai tėvai, sprendžiant iš socialinės medijos, kenčia daug labiau, nei mes kada „kentėjom“.

O gal apie savo patirtis, kaip „darom vaiką normaliu“? Neužsiimam mes šitais vaiko kankinimais.

Arba užsiimt didžiausia nesąmone – ieškot vaiko autizmo priežasčių, ir bandyt kažkaip tai išgydyt? Mes remiamės mokslu, o ne kliedesiais.
Mūsų šeimos tikslas – šviesti visuomenę, pristatant ne tik tėvų bei specialistų, bet ir pačių autistų požiūrį.

Ir jokios antivaksinės tetos mums neaiškins, kaip turėtų jaustis, ar ką rašyti autistiškų vaikų tėvai.

Parašykite komentarą