(Labai) daug raidžių apie ABA

Iš pradžių noriu paaiškinti, kokiu tikslu rašau šį tekstą. Pirmiausia todėl, kad lietuvių kalba tenka rasti tik tą ABA terapijos efekto pristatymą, kokį pateikia šios paslaugos tiekėjai. „Diskusijos“ tarp tėvų dažnai apsiriboja abstrakčiais „mano vaikui netiko“ arba „mums labai padėjo“, ir nėra, iš kur sužinoti, kuo netiko ar kokiais keliais padėjo, nes niekas nieko nenori šioje bendruomenėje diskredituoti, o pagalbos priemonių esama tiek mažai, jog belieka apskritai džiaugtis, jog kokia nors pasiūla yra. Iš tiesų, ABA vienija geranoriškus, padėti šeimoms siekiančius žmones! Tačiau pats metodas vertinamas daugiau nei nevienareikšmiškai daugybės autistiškų žmonių, kuriems jis vaikystėje buvo taikytas, taip pat dalies tėvų, dalies (buvusių) ABA terapeutų ir kt.

Žemiau pateiktoje nuorodoje – labai gera kai kurių esminių, informatyvių, argumentuotų šaltinių kompiliacija, kuri turėtų padėti norintiems šia tema gilintis:

O mano tikslai, sėdus rašyti šį tekstą, yra šie:

1. Pateikti autistų bendruomenės požiūrį, su kuriuo sąžininga būtų supažindinti tėvus, besirenkančius vaiko ugdymo kelius, ko niekada nesuteiks ABA paslaugos tiekėjas.

2. Jau praktikuojantiems ABA – atskleisti tam tikras slidžias teorijos ir praktikos vietas, padėti efektyviau atsirinkti naudingus vaikui aspektus ir apsaugoti jį nuo galimos žalos.

3. Turintiems neigiamos patirties su ABA ar atmetusiems šią galimybę susipažinimo fazėje – patvirtinti: nesate išprotėję ir jums nepasivaideno, kad kažkas vyko ar galėtų vykti šeimos nenaudai.

4. Palikti klausimą, kokie darbo su autistiškais vaikais metodai yra efektyviausi, atvirą.

Mat ABA paslaugų tiekėjai labai drąsiai ir skambiai pristato savo taikomą praktiką kaip efektyviausią:

„taikomoji elgesio analizė (angl. applied behaviour analysis) turi daugiausiai moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų apie jos efektyvumą.“ (citatos šaltinis – Kitoks Vaikas)

Bet štai yra kitas tyrimas, kurio imtis buvo 460 respondentų, autistiškų asmenų, daliai kurių buvo vaikystėje taikyta ši terapija:

https://www.emeraldinsight.com/doi/abs/10.1108/AIA-08-2017-0016

Rezultatai gluminantys: 46% respondentų, kurie patyrė ABA, pasirodė turį potrauminį sindromą. Anot šio tyrimo, taikant ABA terapiją, potrauminio sindromo išsivystymo tikimybė išauga 86%.

Kaip šie du teiginiai – apie mokslu pagrįstą efektyvumą ir mokslu įrodytą žalą – abu gali būti teisingi?

Moksliniai tyrimai, kuriais remiasi ABA, yra iš biheviorizmo srities. O biheviorizmas yra tokia psichologijos atšaka, kuri nuodugniai tiria elgesį, bet ne jausmus ar mąstymą.

Čia galima lietuviškai pasiskaityti, kaip Rokiškis Rabinovičius (aka Ričardas Savukynas) ima kuvaldą ir sutraiško biheviorizmą į šipulius kaipo tokį:

http://rokiskis.popo.lt/2017/02/11/biheviorizmas-semiotika-ir-echolalija/

Žinoma, ABA yra efektyvi, kadangi bihevioristinių metodų efektyvumo matas yra elgesio išmokimas. Daug kartų kartojant tą patį veiksmą žmogus neabejotinai jo išmoks, ir šitai lengva paskaičiuoti ir užfiksuoti kaip pasiekimą.

Ši mokslo kryptis ir ja grindžiama terapija koncentruojasi apie išorės procesus. O potrauminis sindromas susijęs su vidine būsena, kokių biheviorizmas nenagrinėja: žmogaus jausmai ir mąstymas šiai psichologijos šakai nepažinūs ir neįdomūs arba įdomūs tiek, kiek tiesiogiai gali atsispindėti elgesy.

Taigi, ABA gali sėkmingai koreguoti elgesį ir tuo pačiu – būti palankia terpe skriaudoms, kurių pasekmės vidiniam vaiko pasauliui gali būti ilgalaikės ir skaudžios.

BLOGOJI IR GEROJI ABA

Kiekvienas ABA terapijos demaskavimo aktas prasideda nuo Ivano Pavlovo arba iškart nuo terapijos išradėjo Ole Ivar Lovaas (beje, tuo pačiu ir gėjų konversijos terapijos išradėjo) veiklų etinių aspektų aptarimo. Ir tai iškart įžiebia oponentų dingstį „juk jau nebe tie laikai! Metodo taikymo praktika ženkliai sušvelnėjo, niekas nebenaudoja elektrošoko, nešaukia, viskas vykdoma žaidimo forma!“ Taigi, sudaromas įspūdis, lyg egzistuotų kokios tai konservatyvios, pernelyg šiurkščios, muštro stiliaus elgesio analizės metodo taikymo praktikos, tiesmukai sekančios Lovaas teiginiais, ir kitos – modernios, nepalyginamai švelnesnės, kur vaikai mokosi žaisdami ir juokdamiesi.

Taip, ta evoliucija iš tiesų vyksta, bet didžioji ABA problema glūdi visai ne jos taikymo stiliuose, o pačiuose metodo pagrinduose bei jo filosofijoje.

TIKSLAS

ABA tikslas įvairių tiekėjų pristatomas panašiai. Teisybės dėlei, turiu pastebėti stiprų pozityvų aspektą, kad tikslas visuomet siejamas su vaiko lavinimu ir reikalingų įgūdžių ugdymu, kas yra visiškai produktyvu ir naudinga vaikams ir jų šeimoms.

Tačiau kaip pageidaujamas rezultatas tikslo apibrėžimuose įvardijami tokie dalykai kaip „susilpninti autizmo simptomus“, „sumažinti autizmo požymius“, „padėti vaikui tapti tokiam, kaip jo kiti bendraamžiai“.

Taigi, tai yra terapija, nukreipta prieš autizmą, ir jos retorikoj autizmas yra kliūtis kokybiškam gyvenimui.

Tokia retorika ir nuostata yra kenksminga todėl, kad neskatina priimti vaiko tokio, koks jis yra, ir nepadeda ugdyti jo paties pozityvaus požiūrio į save. Jam kuriamos kliūtys priimti savąją tapatybę, iš kurios autizmas niekada nedings.

Kita problema, kai iš žodžių kova su autizmu persikelia į veiksmus, ir terapeutas ima vietoje naudingų įgūdžių ugdymo dirbti ties savistimuliacijos slopinimu net kai ji nėra destruktyvi, skatinti akių kontaktą, kovoti su vaikščiojimu pasistiebus ir t. t. Tai yra beprasmis laiko švaistymas, kuris jėgų gali suryti labai daug, bet rezultatas bus neigiamas, nes prievarta padidins vaiko nerimą, jis turės kažkuo kompensuoti savistimuliacijos trūkumą, akių kontakto diskomfortą ir formuosis kitos savistimuliacijos formos, kurios gali būti ir destruktyvios. O blogiausia, kas gali nutikti – vaikas jausis mažiau laimingas, būdamas neproporcingai suvaržytas.

Jeigu ABA terapeutas linkęs priimti vaiką tokį, koks jis yra, paiso jo savistimuliacijos poreikių, neverčia žiūrėti į akis, pėdų vystymosi patikrą patiki ortopedui, o pats koncentruojasi į naudingų įgūdžių lavinimą – reiškia, jis labai lanksčiai interpretuoja pirminį Lovaas terapijos tikslą ir iš tikro siekia ugdyti autistišką asmenį, užuot bandęs slopinti autizmo bruožus. Su juo vaikas saugus.

ELGESIO INTERPRETACIJA

Tai yra dar vienas svarbus ir sunkus momentas, dėl kurio ABA šiurpina ją patyrusius ir nepatyrusius autistiškus asmenis.

ABA elgesį traktuoja kaip priemonę tikslui siekti. Tai yra, daroma prielaida, kad vaikas daro ar nedaro ką nors, tikėdamasis kažkokių pasekmių – verkia, kad paguostų, šaukia, kad duotų, ko jis nori, stimuliuojasi, kad patirtų malonumą, ir t. t. Tai yra, visas elgesys ABA koncepcijoje yra sąmoningas, kryptingas ir valdomas. Tereikia vaiką įtikinti, jog tam tikras elgesys jam nenaudingas, ir elgesys pasikeis, nes žmogus linkęs siekti to, kas jam naudinga.

Vedini šio įsitikinimo, ABA terapeutai susitelkia į veiksmo pasekmes – bausmes ir apdovanojimus, dažnai ignoruodami galimas elgesio priežastis, vidinius motyvus.

Autistų bendruomenė skleidžia žinią, kad kiekvienas elgesys yra komunikacija. Jeigu elgiasi destruktyviai – vaikas bando pranešti apie savo patiriamus sunkumus, ir labai dažnai tas elgesys būna impulsyvus, nevalingas. Todėl, norėdami pakeisti elgesį, turime surasti ir suvokti priežastį, tuomet ją pašalinę arba empatiškai priimdami vaiko reakcijas, galime paveikti elgesį.

Veikimas pagal ABA schemą, kurioje ignoruojama priežastis, gali turėti labai sunkių pasekmių. Tarkime, vaikas jaučiasi įžeistas, specialistui su tėvais apkalbant jį, jam esant kambary, ima mėtyti daiktus arba suduoda. Terapeutas stabdo elgesį ir sukuria „pasekmes“: tarkime, patraukia vaiko mėgstamą objektą bausmės tikslu. Užsiveria ydingas ratas: vaikas toliau patiria nuoskaudą, būdamas apkalbamas, ir dar junta neigiamus jausmus, netekdamas svarbaus objekto. Toks kurtumas vaiko siunčiamiems signalams ilgalaikėje perspektyvoje gali būti žalingas santykiams šeimoje, blogiausias scenarijus – auganti agresija, nevaldomi protrūkiai ir grėsmė namiškių saugumui.

Kad to nenutiktų, jeigu pasirenkate lavinti vaiką ABA metodu, visuomet atkreipkite dėmesį ir į elgesio priežastis ir kurkite ne vien pasekmių seką, bet ir atsižvelkite į veiksnius, kurie nepageidaujamą elgesį sukelia. Neleiskite savęs įtikinti, kad auginate klastingą manipuliatorių, šokdinantį jus dėl pramogos. Jo motyvai visuomet rimti. Vaikai elgiasi gerai, kai gali. Jeigu nesielgia gerai – reiškia, negali, ir reikalinga tėvų bei terapeutų pagalba.

Jei šiuo klausimu terapeutas lankstus ir pasiekia, kad „pasekmė“ būtų taikoma išvien su priežasčių ieškojimu ir šalinimu – tai tiesiog puiku. Tačiau jeigu vaiko elgesio motyvai ignoruojami net kai tėvai pateikia prielaidų, kokios yra elgesio priežastys – tai yra raudona vėliava.

MOTYVACIJA

ABA nebenaudoja elektrošoko… Tačiau, kadangi pagal šią teoriją elgesys yra priemonė tikslams siekti, o ne kažkokių išgyvenimų, poreikių išraiška, motyvacija vis viena įgyvendinama per pasekmes: geras elgesys (atlikta užduotis) – apdovanojimas, blogas elgesys (užduočių nevykdymas, priešinimasis) – bausmė.

Čia matau dvi problemas. Pirma, kad tokia schema veiktų, paskatinimas ir neigiamas atpildas turi būti vaikui tikrai reikšmingi. Dar daugiau, dažnas ABA specialistas iškelia sąlygas, jog apdovanojimo, gaunamo užsiėmimų metu, vaikas negautu kitu metu. Taigi, imama kas nors, kas vaikui reiškia be galo daug, ir tai tiesiog atimama. Ir savo paprastus gyvenimo malonumus, kaip žaidimas su mylimiausiu žaislu, pasinėrimas į dinozaurų enciklopediją ar šokinėjimas ant batuto, jis turi užsidirbti. Tai yra neteisinga vaiko atžvilgiu.

Antra, manymas, jog žmogus gali mokytis tik vardan apdovanojimo, yra žeminantis ir nuvertinantis. Aš dirbu ne vien dėl eurų, aš jaučiu atsakomybę už savo darbo vaisius, noriu teikti naudą ir jaustis gerai veikloje, kuri teikia pasitenkinimą. Įvykdyta užduotis savaime teikia malonumą, neturiu dirsčioti į sąskaitą, kad ištverčiau darbo dieną. Ir taip yra su kiekvienu veiksmu: apdovanojimai mus skatina, bet jie yra niekis prieš vidinę motyvaciją.

Iššūkis, įdomi veikla, pasiekimo jausmas – štai kas motyvuoja geriausiai. Apdovanojimai – tik vyšnaitė, malonus akcentas.

Paisantis vaiko vidinio pasaulio specialistas tikrai turi sugebėti sukurti tokį „medalį“, kurio mokinys sieks ir norės. Bet niekada neaukokite terapeutui mylimiausio meškiuko.

PAKLUSNUMAS

Tėvų svajonė, kad vaikas būtų paklusnus, o suaugęs taptų savarankiškas, yra utopija. Tai galioja visų vaikų atžvilgiu: autistiškų ir neautistiškų.

ABA terapijoje paklusnumo ugdymas užima reikšmingą dalį. To pagrindas atrodo logiškas: kad vaikai paklausytų, kai tėvai praneša apie pavojų, kad galėtų būti viešose vietose ir mokytis mokykloje, jie turi būti paklusnūs.

Paklusnumas yra naudingas daugelyje situacijų. Bet naudingas tik derinyje su kritiniu mąstymu.

ABA dažnai ugdo paklusnumą kaipo tokį. Tiesiog, atsietai nuo kitų įgūdžių, yra ugdomas paklusnumas.

Toks besąlygiškas paklusnumas daro vaiką patogų tėvams ir mokytojams, bet tuo pačiu tai didžiulis kirtis vaiko saugumui: paklusnumas paverčia jį lengvu taikiniu piktavaliams, kurie jį gali pasirinkti auka arba nusikaltimo įrankiu.

Kad to neįvyktų, kad paklusnumas netaptų absoliutus ir darantis vaiką pažeidžiamu – visi paliepimai, duodami vaikui, turi būti logiški, naudingi ir produktyvūs. Nereikia jo kasdien keletą minučių prašyti kilnoti daiktus iš vienos vietos į kitą. Jeigu jis išmeta šiukšlę – tebūnie tai tikra šiukšlė ir pagalba besitvarkantiems namiškiams. Nereikia atskirti paklusnumo nuo kitų veiklų.

Juk jeigu neurotipinis vaikas priešinasi – bandome jam pateikti argumentų, kodėl jis turėtų klausyti. Net jei jis ir toliau neklauso, neformuojame jam idėjos, jog klausytis reikia todėl, kad aš liepiau. Net jeigu taip dėbtelima neurotipiniam vaikui – jis, galime nutuokti, nepriims to tiesiogiai. Bet autistas gali priimti tiesiogiai. Ir jeigu išmoks paklusnumo tokio, koks jis ABA metodais „idealiu atveju“ išugdomas – beliks melstis, kad niekas nesuteiktų jam netinkamų instrukcijų.

40 VALANDŲ PER SAVAITĘ

Rimtai? Pilną darbo dieną? Suaugusieji tiek nedirba (susiskaičiuokim kavos pertraukėles).

Rekomenduojamas ABA užsiėmimų krūvis, ar tai būtų 40, ar 20 valandų per savaitę, netgi 10, yra tiesiog per didelis. Tai, kad vaikams suteikiamos pertraukėlės – negelbsti. 8, 4 ar net 2 valandas per dieną KASDIEN, visas darbo dienas intensyvus mokymasis ir buvimas kažkieno reguliuojamam, kontroliuojamam, negali nesekinti mažų vaikų. Mokyklinukams irgi jie netinka, nes siūlomi virš pamokų laiko, o ne vietoje pamokų. Tokie krūviai buvo sumanyti, atsižvelgiant į terapeutų darbo dieną, o ne į vaikų galimybes.

Vaikai turi turėti vaikystę, net jeigu jie ir labai autistiški. Jie turi turėti laiko žaisti, šokinėti ar palinguoti spoksant į sieną. Galiausiai, savo vaiką tėvai pažįsta ir gali pasakyti, ar toks krūvis suderinamas su produktyviu mokymusi, ar jau nebe. Ir iš terapeuto pusės adekvataus grafiko parinkimas, žinoma, didelis pliusas jo naudai.

REZIUMĖ

Iki šios pastraipos šio teksto, numanau, nebeištvėrė tėvai, teigiantys: „o mūsų vaikui ABA labai padėjo, užsiėmimai buvo linksmi ir puikūs, nieko panašaus į aprašomus siaubus!“ (Šiaip čia labai švelnūs pastebėjimai, tikrųjų „siaubo istorijų“ – pilnas internetas, nekeliu nuorodų tik).

Jie nemeluoja ir nepagražina: ABA turi gerą kalbos ir vaizdinės komunikacijos lavinimo arsenalą, daug priemonių motorikai lavinti, sensorinio jautrumo aspektai taip pat ten yra svarbūs, ir, be abejo, jeigu specialistui pavyksta užmegzti kontaktą su vaiku, ir patobulėja, sakykime, komunikacija, arba geriau tenkinami sensoriniai poreikiai – žinoma, visa šeima gana greitai pajunta palengvėjimą ir vaiko raida įgyja pagreitį.

Tik ABA kritikai atkreiptų jūsų dėmesį į tai, jog šie ugdymo pasiekimai yra prieinami ir anapus šios terapijos: logopedų, ergoterapeutų, psichologų ir specialiųjų pedagogų metodikos padeda ugdyti tuos pačius gebėjimus, jie turi tam daug daugiau įrankių ir jų sistemos neturi tos ideologinės įkrovos, kokią turi ABA, jie daug laisvesni savo praktikoje.

Vienok, metodo pavadinimas (ir reputacija autistų bendruomenėje) yra viena, asmenybė – visai kas kita. Su nejautriu požiūriu į vaiką galima susidurti po bet kokia etikete deja. Tad renkamės, kaip lavinti vaikus, ne pagal etiketę, o pagal turinį. Bet etiketes perskaityti ir kritiškai, budriai stebėti, kaip vyksta ugdymas, ir išdiskutuoti kiekvieną klausimų keliantį aspektą – būtina. Nes ant kortos – vaiko laimė.

Parašykite komentarą

Close Menu