Lietaus žmogus

Pirmiausia, Barrio Levinsono, Barrio Morrow ir Ronaldo Basso kūrinys yra visai ne apie autizmą.

Tačiau jo populiarumas ženkliai padidino susidomėjimą juo visais lygmenimis: apie tai daugiau imta kalbėti žiniasklaidoje, išaugo mokslinių tyrimų skaičius ir netgi padaugėjo diagnozuotų atvejų (manoma, jog iš dalies tai yra sutapimas, mat lygia greta gerėjo diagnozavimo metodai, iš dalies – tai tikrai buvo filmo šalutinis efektas, mat, sužinoję apie tokį reiškinį, žmonės ėmė daugiau kreiptis dėl vaikų ar savo pačių ištyrimo).

Autistų bendruomenė už šią prezentaciją nesijaučia itin dėkinga. Dustino Hoffmano įkūnytas Raymondo Babbitto personažas daugeliui jų nepasirodė tas, su kuo jie galėtų tapatintis. O ta aplinkybė, jog jis buvo savantas, padarė meškos paslaugą daugybei autistų, kuriems iki šiol pasitaiko sutikti žmonių, kurie ima jų akivaizdoje berti dantų krapštukus ir primygtinai reikalauti vienu žvilgsniu juos suskaičiuoti arba pademonstruoti kokį kitą matematinį triuką.

Bet „Lietaus žmogus“ nieko nemeluoja apie autizmą, koks išskirtinis bebūtų herojus. Jame įspūdingai perteikiamas Raymondo juslių jautrumas, koks būdingas daugeliui autistų. Prisirišimas prie rutinos – galbūt, kiek kraštutinis, bet tikrai būdingas realybėje, ir ypač akivaizdus, jeigu žmogus leidžia dienas saugią monotoniją garantuojančioje globos įstaigoje. Mažiau tikroviški atrodo jo manieros ir komunikavimo stilius, kurie yra unikalūs, sukurti Dustino Hoffmano bendraujant su savantu Kimu Peeku, iš kurio taip pat buvo pasiskolinti ir fenomenalūs, itin reti, personažo intelektualiniai gebėjimai.

Pastarieji bruožai teikia personažui išskirtinumo, dėl kurio jis nėra itin parankus pavyzdys autizmui iliustruoti. Tad „Lietaus žmogus“ nėra atsakymas į klausimą, kas yra autizmas, jokiu būdu.

Tai yra istorija, pasakojantį apie žmogišką ryšį.

Charlis Babbittas, įkūnytas Tomo Cruiso, koks bebūtų egocentriškas pirmoje kino pusėje, iškart parodo pozityvaus santykio potencialą, nesuteikdamas didelės reikšmės brolio negalios faktui. Iš pradžių tai pasireiškia jo poreikių ignoravimu, vėliau – rūpestingu jų paisymu. Jis nesupranta, kodėl tėvas nuslėpė nuo jo brolio egzistavimą – negalia jam neatrodė kiek nors svari priežastis. Ir tai šiame kūrinyje yra gražu. Mat Raymondas nėra tiesiog kažkokios neurologinės būklės ambasadorius. Jis yra asmenybė, kuri dalyvauja santykyje su kitu žmogumi, kuriame jie vienas kitą ima pažinti ir atkurti prarastą ryšį.

Scenaristai nedrįso pernelyg skverbtis į Raymondo vidų, neįgarsino jo minčių, jausmų ir ačiū jiems už tai, nes tokios arogancijos autistai iš realaus gyvenimo nebūtų jiems atleidę. Bet jis yra įdomus, sudėtingas, aktyvus personažas, ir žiūrovas be išraiškingų mimikų ir turtingų dialogų puikiai supranta jo vidinę dilemą tarp siekio sugrįžti į saugią įprastą aplinką ir noro būti su vėl atrastu broliu. Kai jis neatsisuka išvažiuodamas, mes galime numanyti, kad jo jausmai kiti negu išorėje matoma išraiška.

Jis sukelia žiūrovui empatiją, finale neiškyla klausimas, kodėl Charlis Babbittas nori globos teisių. Todėl, kad jie broliai ir yra artimi, jokio čia kilnumo ar pasiaukojimo (ne, Tomo Cruiso sukurtas personažas nėra tas, kuris prisiimtų geradario kankinio dalią net ir už tėvelio paliktus broliui milijonus).

Pirmasis autistiško personažo pasirodymas Holivudiniame ekrane – visiškai ne apie autizmą. Jis yra apie tai, jog žmogus gali išgirsti, pamatyti ir pažinti kitą žmogų, kokie skirtingi jiedu bebūtų. Tai yra jautri dviejų brolių prarasto ryšio atkūrimo istorija, ne mažiau.

https://www.theguardian.com/film/2018/dec/13/rain-man-at-30-autism-hoffman-cruise-levinson

Parašykite komentarą

Close Menu