Kodėl autistiški suaugę nepanašūs į autistiškus vaikus

Psichoterapeuto kabinetas. Konsultuojama jauna moteris. Sakosi supratusi, kad yra autistiška – visi jos sąžiningai atlikti testai rodo aukštą tikimybę. Psichoterapeutas nenori nė girdėti:
– Aš susidūriau su tokiais vaikais, tikrai nesi autistiška!
– Tu nematei manęs, kai AŠ buvau vaikas!

Jis nematė. Ir nebegali atpažinti to, kas būtų buvę gal akivaizdu prieš 20 metų…

Kaip tik radau labai įdomų straipsnį, parašytą autizmo specialistės Judy Endow, kuri pati yra autistė ir užaugino tris sūnus, kurių vienas taip pat turi šią diagnozę. Taigi, ji žino šį tą…

Ir ji rašo, kad labai dažnai po eilinio viešo pasirodymo, paskaitos, prie jos vis prieina žmonės ir išreiškia nuostabą, kad ji nepanaši į jų aplinkoje sutiktus autistiškus vaikus. Tad ji išdėstė, kodėl:

1.Vaikai užauga. Autistiški vaikai, kaip ir neurotipiniai, užauga ir bręsta, atitinkamai pasikeičia jų elgesys.

2.Daugelio autistiškų vaikų raida vėluoja. Vėluoja. Ji nėra sustojusi. Ir nors skirtumas nuo bendraamžių gali atrodyti didžiulis, pamažu, mokomi, gaudami suaugusiųjų pagalbą, palaikomi, autistiški vaikai išmoksta daryti dalykus, kurie buvo pernelyg sudėtingi jaunesniame amžiuje.

3.Autizmas reiškia tam tikrus komunikacijos iššūkius. Tačiau vienaip ar kitaip, visi komunikuoja, įskaitant nekalbančiuosius autistus. Kol šis iššūkis yra naujiena – jis sudėtingesnis. Bet su laiku, vėlgi gaudami pagalbą ir mokomi, žmonės įveikia jį, ir komunikacijos problemos, su kuriomis susiduria 3 ar 12 metų vaikas, bus kur kas švelnesnės, kai jam 30, 50 ar 70.

4.Sensoriniai dirgikliai su laiku netampa lengviau pakeliami, tačiau įgydami patirties žmonės išmoksta pasiruošti ir geriau patenkinti savo pačių sensorinius poreikius.

5.Autistiški žmonės, kaip ir kiti, nori draugų. Bet, būdami jauni, dar neturi pakankamų įgūdžių tokiems santykiams užmegzti. Kadangi ugdymo sistemoje vaikai grupuojami pagal amžių, tarp formalių bendraamžių jie tampa tarytum ženkliai jaunesni tarp vyresnių. Bendrauti sudėtinga. Ne itin palengvėja ankstyvoje jaunystėje, kuomet emocinis žmogaus intelektas gali būti it dešimties metų vaiko, bet su tokiais bičiuliuotis yra tabu… Už tai, kai žmogui 30, 50, niekam nebėra pastebimi keleto-keliolikos metų amžiaus skirtumai tarp draugų.

Taip pat Judy Endow prisipažįsta, jog tam, kad išlaikytų pusiausvyrą, ji įdeda daug pastangų ir turi pagalbininkų. Ji tokia pat autistiška, tik jos žinios, patirtis ir įgūdžiai yra suaugusio išsilavinusio žmogaus. Ir jos išvada – autistiški suaugę neatrodo kaip austistiški vaikai, nes jų potencialas – beribis.

Ši Judy Endow žinutė nėra joks garantinis raštas, jog vaiko branda su laiku pranoks lūkesčius. Nepraleiskime pro akis, ji akcentuoja patirties ir mokymosi, pagalbos svarbą – be jos suaugti būna sudėtigiau.

Bet vaikai auga. Visi vaikai auga. Jie mokosi ir tobulėja.

Vieni tėvai švenčia pirmą žodį, kiti – pirmą aiškią reakciją į simbolius, treti – kad pavyksta nueiti į tualetą, uždaryti duris ir grįžus rasti vaiką taikiai žaidžiantį, kaip prieš tris minutes (be juokų, vienas vertingiausių pasiekimų!)… Ir net kai atrodo, kad laikas Jūsų namuose sustojo… Žinokite, jie užaugs.

Parašykite komentarą

Close Menu