Kaip išvengti protrūkių. Apie ptrotrūkius. III dalis

Visiškai išvengti autistiškų protrūkių neįmanoma. Netgi suaugę autistai, kurių negalia beveik nepastebima aplinkiniams, tebepatiria juos, tik jų išorinė raiška dažniausiai nebūna tokia audringa kaip vaikų. Tačiau kartais tokių protrūkių galime išvengti, ir tam yra keli nelabai paprasti būdai.

1. PAVALGĘS IR IŠMIEGOJĘS VAIKAS. Auksinė taisyklė! Žinoma, tai galioja ir neurotipiniams vaikams. Alkis ir nuovargis užaštrina dirglumą, todėl mes stengiamės nekelti kojos iš namų, kol atžala nėra soti ir laiminga. Už savo drąsą keliauti į restoraną nepavalgius sumokame skubiu maisto išsinešimui susipakavimu ir sklandžia kiek per daug teatrališka mūsų šeimynos evakuacija. Sotumo sąlygos įgyvendinimas, žinoma, negarantuoja, kad protrūkis neįvyks. Už tai jos neįgyvendinimas garantuoja, kad įvyks būtinai, ir ne vieną kartą – priklausomai nuo to, kokio lygio tas išalkimas irba nuovargis. Bent jau mūsų šeimai tai galioja 100%.

2. SENSORINIŲ DIRGIKLIŲ KONTROLIAVIMAS. Autistiški vaikai yra labai skirtingi, bet daugelis yra itin jautrūs. Ryški šviesa, daug įvairių spalvų, muzika, minios šurmulys, kavos aparatas, sudrėkę nuo prakaito drabužiai, durianti etiketė vidinėje rūbo pusėje, sėdėjimas vienoje vietoje, kvapai… Tas pats alkis yra sensorinis dirgiklis! Vienų vaikų jautresnės vienokios juslės, kitų – kitokios. Atsidūrę kažkur, kur pojūčių vaikui gali būti per daug, būkime viskam pasiruošę.

Kai kuriuos dirgiklius labai sėkmingai nuslopina pagalbiniai daiktai: saulės akiniai, ausinės nuo triukšmo, mėgstamas kvepiantis losjonas ar žaisliukas, drėgnos servetėlės (nekenčiantiems išsitepti vaikams) ir stimuliaciniai žaisliukai (fidget). Mūsų kunigaikščio asmeninį „sensorinį paketą“ sudaro atsarginiai drabužiai (jei tik yra tikimybė sušlapti), mėgstami žaislai (atliekantys stimuliacinį vaidmenį taip pat), o triukšmą ir socialines sąveikas mes tiesiog stengiamės „dozuoti“ (pvz, neiname į vaikų pilnas erdves dvi dienas iš eilės, suteikiam pertrauką).

Kai pagalbiniai daiktai yra nepakankami užtikrinti vaiko sensorinį komfortą (net ne komfortą, o jo sensorinį saugumą), kai dirgikliai per stiprūs, jų daug ar vaikas tiesiog atsisako tų jam siūlomų priemonių (kas gali būti: jautrios klausos vaikas gali būti jautrus ir lytėjimui, ir tas prabangias ausines nuo triukšmo tėvai gali sau dėtis patys, kad jau taip nori jų), tuomet geriausia apskritai pasišalinti iš dirginančios aplinkos.

Kartais būna taip, kad išvengti dirgiklio tiesiog negalime. Pavyzdžiui, namus retsykiais reikia išsiurbti dulkių siurbliu. Kartais reikia išplauti vaikui galvą. Aš nežinau, ką mano mūsų kaimynai ir kodėl jie dar neiškvietė mums socialinių tarnybų, kai mes plauname vaikui galvą… Tuomet į pagalbą pasitelkiami du dalykai: žaidimas ir aiškus informavimas, kas bus. Galiu pasigirti, kad galvos plovimo siaubą šiek tiek amortizuoja ragų lipdymas iš šampūno putų ir juokimasis iš jų priešais veidrodį. Skalavimas lieka kažkur tarp „žiauriai“ ir „visi likom gyvi“, bet su kitais sensoriniais nepatogumais neblogai padeda susitvarkyti vaiko perspėjimas iš anksto.

3. AIŠKI ĮVYKIŲ SEKA. Mama parodo blenderį ir praneša du-tris kartus, kad darys „drrr“. Vaikui vis dar nemalonus tas garsas. Bet jis nebūna užkluptas netikėtai, jis pasiruošia. Jis nubėga į kitą kambarį ir slepiasi po antklode. Anksčiau tai darydavo su baime, dabar – krizendamas ir pokštaudamas.

Autistiškiems vaikams būna labai svarbu žinoti į priekį, kas bus. Ir tai aktualu ne tik pasiruošiant nemaloniems pojūčiams. Tai yra aktualu visur ir visada: ar malonūs, ar nemalonūs įvykiai priešaky, vaikas juos išgyvena sklandžiau, kai būna pasiruošęs.

Tam, kad jis būtų pasiruošęs, turime įspėti. Gyvenimas ženkliai paprastėja, kai dienos planavimas ir nuolatinis vaiko informavimas apie ateitį pora žingsnių į priekį tampa tiesiog šeimos įpročiu.

Galima įspėti žodžiais, su sąlyga, kad vaikas viską ir tiksliai supranta. Jeigu nesupranta – tai kaip ir lieka neįspėtas…

Labai efektyvi priemonė yra grafinės dienotvarkės, pagal PECS piešinėlių sistemą. Tai yra piešinėliai su įvairiais objektais, veiksmais, jausmais – vaizdų kalba. Naudojame, rekomenduojame, mūsų vaikas juos supranta ir jam įdomu bei smagu vykdyti piešinėlių punktus.

Kai kurie vaikai nesupranta PECS simbolių, bet jiems tinka gestų kalba arba nuotraukos – naudojamos lygiai taip pat, kaip PECS, tik suprantamesnės, nes vaizdai yra konkretūs ir iš vaikui pažįstamos jį supančios aplinkos.

Dar geresnė priemonė yra vaizdo įrašai. Mums būdavo labai sudėtinga vykti pas stomatologą. Pasakojom, kaip bus, kaip reikės išsižioti, kokia gera gydytoja… Atrodo, suprato, linkčiojo, bet audra prasidėdavo automobiliui įvažiavus į klinikos teritoriją. Ir kartą, prieš vykdami, parodėme video su klinikos patalpomis, vaikų kampeliu tenai… Suinkštė, nenorėjo važiuot. Bet žinojo, kur vyksta, kas laukia ir spėjo pasiruošti, nusiteikti, ir vizitas buvo nepalyginamai lengvesnis, kaip ir vėlesni, kuriems ruošėmės panašiai. Kad dabar jis sėda į kėdę ir pavyzdingai rodo dantukus – jau nebe mūsų nuopelnas: vaikas auga ir tampa protingesnis. Taip, visi šnypštimai, kvapai ir sterilus baltumas tebeatakuoja jo jusles, tik jis tampa brandesnis ir atsparesnis. Ir turi patirties, kuri jam leidžia lengviau išgyventi situacijas, kurios jam jau pažįstamos.

4. SITUACIJŲ ANALIZĖS. Kai viskas visiškai ramu, kai maloniai leidžiate laiką su vaiku, galima paskirti minutę-kitą toms situacijoms, kurios būna sunkios, aptarti. Nupieškime ar išdėstykime paveikslėlių istoriją. Suvaidinkime žaislais. Skaitykime panašias istorijas į mums nutinkančias. Beje, tai gali nepavykti, jeigu vaiko itin puiki vaizduotė ir jis tą teorinę situaciją ima išgyventi kaip tikrą bei sureaguoja labai emocingai. Tuomet šį metodą galima atidėti. Arba pasirinkti lengvesnes, jau nebekeliančias problemų, įveiktas situacijas iliustravimui, o vėliau pereiti prie rimtesnių ir teberūpimų.

Šį kartą nuorodoje dalinuosi straipsniu, kuris yra konspektas, ką daryti ir su sensorinių perkrovų nulemtais protrūkiais, ir su tais protrūkiais, kurie nulemti nusivylimo kažko negavus. Abiem atvejais kritiškai svarbu vaiką suprasti ir suteikti jam įrankių sunkumams įveikti.

Kaip minėjau, visiškai išvengti protrūkių mums vargiai pavyks, kadangi mes negalime sukontroliuoti visko mūsų aplinkoje ir išvengti nenuspėjamų dalykų. Galiausiai, ne visuomet atpažįstame, kas gali sukelti tokią būseną. Todėl kitas įrašas bus apie tai, ką galime padaryti protrūkio metu, kad jo nuostoliai būtų kuo mažesni.

There is a difference between an autistic meltdown and an autistic tantrum. In this article, learn the difference between each and which calming strategies work for tantrums and meltdowns.

 

Parašykite komentarą

Close Menu