Ar galima sakyti „autistas“?

Ar galima sakyti “autistas”?

Galima. Dabar manau, kad netgi reikia. Bet mums trukdo laisvai ir pozityviai naudoti šį informatyvų žodį visokie nebrandūs šikniai, išrėkiantys jį vietoje keiksmažodžio, siekdami įžeisti. Mums trukdo ramiai tarti šį žodį ir negalios stigma, nemokėjimas ramiai priimti būklę, kurios pakeisti negalime. Ir taip pat trukdo visokių neurotipinių autizmo aiškintojų išsigalvojimai.

Kadangi kliūčių naudoti žodį iš A raidės yra tiek daug, kiekvieną kartą, kai prireikia pasakyti jį, aš patariu atsižvelgti 100% į tai, ką apie šią sąvoką mano žmogus, apie kurį tai sakote ar kurį tai liečia. Jeigu tėvai kalba apie savo vaiką kaip apie “netipinės raidos”, “šiek tiek neįprastą”, “turintį autizmo bruožų” ar “tiesiog nekalbų ir šiandien blogos nuotaikos” – tokią terminologiją ir priimkite. Nes nėra universalaus etiško būdo įvardinti autistišką asmenį.

Yra trys labiausiai paplitę būdai:

1. Eufemizmai. Tai visokie jau paminėti išsisukinėjimai nuo tiesioginio diagnozės įvardijimo. Jie puikiai tinka tais atvejais, kai nesinori atvirauti, arba kai prireikia detaliau įvardinti žmogaus patiriamus sunkumus (“jos savita sensorika, smėlis basutėse jai tikrai baisiai nemalonus”), ar kai esame kompanijoje, kur ir taip visi viską žino, ir mums prireikia sinonimų. Bet pasikliauti vien jais – reiškia, gėdytis savo ar savo artimo žmogaus autizmo. Vengdami žodžio, mes tarsi pritariame, kad autizmas yra slėptinas, ir stipriname stigmą. Žodžio prisijaukinimas gali užtrukti, bet linkiu kiekvienai šeimai perlipti žodžio baimę.

2. Pirmenybė asmeniui (person-first language). Tai yra formuluotė “žmogus, turintis autizmą”, kuri pabrėžia, jog svarbiausias yra asmuo, o autizmas tėra vienas iš jo bruožų. Tokia formuluotė yra paplitusi, bet ji yra probleminė dėl to, jog numano, kad autizmas nėra esminga asmenybinė savybė, jis traktuojamas lyg kokia liga ar trūkumas, kurį pašalinus, žmogaus esmė nepakistų. Daliai autistiškos bendruomenės priimtina tokia formuluotė, dalis aštriai ją kritikuoja ir laikosi identiteto kalbos.

3. Identiteto kalba (identity language). Sakyti “autistas” ar “autistiškas”. Sakyti taip todėl, kad būti autistu nėra gėda. Taip pat todėl, kad jis yra svari žmogaus asmenybės dalis, kurios neįmanoma atskirti. Tai yra aiškus, informatyvus žodis. Jis atveria kelius gauti informaciją. Jis vienija su likimo draugais, su bendruomene. Geras žodis. Savo šeimoje renkamės jį tarti.

Dalinuosi puikiomis Kaylene George įžvalgomis šia tema nuorodoje:

Check out these 3 simple reasons to use identity language when referring to the autistic community, from an autistic mom of an autistic kiddo!

 

Parašykite komentarą

Close Menu