Kaip paaiškinti vaikui apie „kitokį“ klasėje

Artėja rugsėjo 1-oji… Vaikai keliaus į mokyklas, į darželius… Keliaus dauguma vaikų – įprastos raidos ir neįprastos. Kiek Lietuvoje turime austistiškų nepilnamečių – statistinių duomenų nėra (bent jau Google’as taip sako), bet pagal kitų šalių statistiką galime numanyti, kad bent 1 iš 100. Tai reiškia, kad daugmaž kas penktas, kas šeštas neturintis raidos sutrikimų vaikas susidurs su „kitokiuku“, „lietaus vaiku“, „ypatingu vaiku“, „netipiniu vaiku“ – priklausomai nuo to, kaip tai nuspręs pateikti to asmens tėvai irba ugdymo įstaiga, kurią jis lankys. (Asmeniškai pasisakau už tiesioginį diagnozės įvardijimą, bet šiai temai skirsiu atskirą įrašą.) Taigi, daugybei tėvų tenka uždavinys atsakyti savo vaikams į klausimus, iškylančius kiekvieną kartą, kai TAS vaikas pasielgia keistai ar – nepabėgsime nuo realybės – tiesiog nemaloniai ar netgi pavojingai.

Pirmiausia, siūlau visuomet atminti, kad tango šokamas dviese, o ratelis – visa kompanija. Autistiškas vaikas turi išmokti dalyvauti dialoge ir dirbti grupėje, o kiti vaikai – būti drauge, bendrauti su juo. Tai yra naudingas įgūdis: gebėjimas suprasti labai įvairius žmones praplečia galimybių spektrą, sutikite. O autistiškų žmonių sutinkame taip dažnai, kad tokia patirtis būtinai taps reikalinga. Integracija nevyksta per vienišas autistiško žmogaus pastangas prisitaikyti, ji vyksta per sąveiką. O tam, kad ji vyktų, vaikai turi pasitikėti vieni kitais. Bet TAS keistuolis atrodo išties įtartinas… Kaip jo keistumą paaiškinti kitiems vaikams?

Pagrindinis dalykas, kurį kartais sunku įsisąmoninti netgi suaugusiems, yra tas, kad TAS vaikas, kaip bet kuris kitas vaikas, siekia ir nori pozityvaus bendravimo, nori elgtis tinkamai ir būti vertinamas, nori sėkmės ir būti harmonijoje su savo aplinka. Ir daugelis dalykų, kurie atrodo nepriimtini, jų atliekami nevalingai, jiems tiesiog jie nutinka, ir jie mokosi tvarkytis su tuo, padedami tėvų, pedagogų, specialistų, ir – idealiu atveju – bendraamžių vaikų. Šią tiesą turime turėti omenyje kiekviename aiškinime ar pokalbyje apie autistišką vaiką. Taigi, pabandykim įsivaizduoti galimą pašnekesį su vaiku, kuris ugdymo įstaigoje susidūrė su trikdančiu autistiško kolegos elgesiu. Kad neatrodytų lengva, sukursiu itin dramatišką (bet tikrovišką) situaciją.

– Tėti, tu įsivaizduoji, ką šiandien pridirbo Mantas?!
– Oho, ir ką gi??
– Griuvo ant grindų, klykė, metė kėdę, o kai prie jo pribėgo auklėtoja/mokytoja, spardėsi ir staugė lyg nesveikas!
– Turbūt, išsigandai? – empatiškai paklausė tėvas, staiga sumojęs, kuris čia Mantas aprašomas.
– Truputį. Auklėtoja/mokytoja bandė jam duoti atsigerti, jis sviedė gertuvę, tada kažką jam įkišo į rankas, jis ėmė rimti, o ji kažkodėl jį guodė, nors turėtų bausti!
– Kodėl turėtų bausti?
– Tėti, jis jai spyrė ir bandė kibti į plaukus! Ji turėjo supykti!
– Domai, Mantas nenorėjo jai padaryti skauda.
– Nepanašu!
– Mantui yra autizmas. Jis mąsto ir jaučia kitaip nei tu, ir jam kartais nutinka tokie priepuoliai, kai jis nebesivaldo. Jis su tuo nieko negali padaryti, bent jau kol kas.
– Tai kaip silpnaprotis?
– Žmonės sako, Einšteinas buvo autistas. Taigi, kažin. Bet kai kurie dalykai, kurie tau yra paprasti, jam – sudėtingi.
– Aš jo nesuprantu. Kai bandau jį pakviesti, jis net neatsisuka! Jis nieko nemėgsta ir su niekuo nedraugauja.
– Aš mačiau, kaip jis tau siūlė mašinėles užvakar, man pasirodė, jis tave mėgsta. Taip, kartais autistiški vaikai neatsiliepia, bet jis ir savo mamytės kviečiamas atsisuka ne iš karto, o jis ją mėgsta! Pastebėjai?
– Aha, tiesa, mačiau! O kai jis niūniuoja ir linguoja – tai irgi dėl šito… Artizmo?
– Autizmo. Taip, tokie žmonės turi savo judesiukų, kurie jiems padeda nusiraminti arba kuriuos jie šiaip nevalingai atlieka, kai džiaugiasi, nustemba ar pan. Tu juk kartais pašoksti iš džiaugsmo?
– Jeigu labai-labai nudžiungu, – Domas šypsosi, prisiminęs tą neseniai patirtą atvejį, kai teko taip pašokti, išvydus į svečius atvažiavusį mylimą pusbrolį.
– O Mantas sušoka kokis 15 kartų, bet iš esmės dėl to paties, dėl ko ir tu pašoksti.
– Taip, labai juokingai straksi. Bet tuo metu jis nebūna baisus.
– Jis ir nėra baisus, bet kartais jam iškyla baisių sunkumų.
– Reiškia, jam viskas galima, nes jam – sunku?
– Ne, Domai, jam tenka labai stengtis ir daug dirbti, kad nebebūtų taip sunku.
– Ar aš galiu jam padėti?
Tėvo akys išsiplečia iš pasididžiavimo ir nuostabos, kaip pakrypo pokalbis, ir jis minutėlei susimąstė…
– Taip, Domai, tu gali. Kai žaidžiate… Priimkite jį.
– Mes ir taip kartu žaidžiame, tėti. Tiesa, kažkodėl tik pagal jo taisykles, bet dabar aš žinosiu, kodėl – jam kitaip sunku, – vaiko balse praslydo ironijos gaidelė, bet tėvas taip pat išgirdo empatiją ir žinojimo suteiktą palengvėjimą.
– Galiu tavęs kai ko paprašyti?
-?
– Nevadink Manto autistu. Tai yra geras žodis, bet jo tėveliai prašo taip nevadinti.
– Vadinsiu jį Mantu, aš jau taip įpratau.

Toks yra vienas galimų dialogų. Iš tikro, visi pokalbiai apie negalią – sudėtingi, kadangi nelengva yra užčiuopti tą ribą tarp supratingumo ir gailesčio (kuris yra jau požiūris iš aukšto, kokio nesiekiame formuoti neįgaliųjų atžvilgiu), tarp poelgių išaiškinimo ir pateisinimo (pastarasis taip pat nėra tikslas). Raktinis momentas būtų vis tik vengti demonizavimo ir pasistengti ne tik empatiškai sureaguoti į vaiko emocijas, kuomet jis būna ne tik išgąsdintas, o kartais gal ir nuskriaustas autistiško kolegos, bet ir neuždėti blogiečio etiketės „skriaudėjui“. Ir visai nebūtina laukti incidento, norint edukuoti vaikus.

Žemiau dalinuosi pora naudingų šaltinių anglų kalba, kurių viename pateikiami autistiškų žmonių integracijos būtinybės ir jų bendravimo poreikio įrodymai, kitame – kiek išsamesnis keleto pagrindinių ir dažniausiai pasireiškiančių pastebimų autizmo bruožų paaiškinimas suaugusiems ir vaikams.

Presuming that they are not sociable effectively dehumanizes them.
Some tips for explaining autism to younger children, including example behaviours and explanations with easier vocabulary.

 

Parašykite komentarą

Close Menu