Mokslo metai prasidėjo ir ima įsibėgėti, ir jau žiniasklaida iškėlė į savo puslapius vieną-kitą mokyklinę dramą su autistiškų vaikų dalyvavimu. Pernai adresavau tėvams, kurių vaikai susiduria su autistiškais bendraklasiais, tokį tekstą:
Bet šiemet, manau, verta pratęsti.
Taigi, sužinojote, supratote, kad Jūsų vaiko klasėje yra kitoks vaikas – nenuspėjamas, keistas… Galbūt, kas nors iš pasakojimų apie jį Jus net nugąsdino, o gal netgi kilo tikrai dramatiškų situacijų, dėl kurių suskubote burti tėvelių susirinkimus, nešti raštus mokyklos vadovybei ar kreiptis į žiniasklaidą. Jeigu tai – apie Jus, Jums ir yra skirtas šis tekstas.
Pirmiausia, leiskite Jus PASVEIKINTI puikiai pasirinkus mokyklą. Nes ta mokykla, kuri priėmė autistišką vaiką, parūpino jam asistentą, psichologą ir apgynė prieš žurnalistus, saugodama jo privatumą ir šeimos psichologinę gerovę, lygiai taip pat priims, atlieps ir apsaugos Jūsų vaiką! „Bet mano vaikas niekada…“ – žinome, girdėjome, Jūsų vaikas ar vaikė yra šaunuolis ar šaunuolė, gabaus proto ir kilnios širdies. Būtent todėl, kaip ir visi nuostabūs smalsūs ir iniciatyvūs vaikai, Jūsų vaikas gali kada nors įsivelt į bėdą! Ir tokia mokykla, kuri atremia vieno savo mokinio puolimą, tikrai tikės kiekvienu ir kovos dėl kiekvieno, ir išklausys, ir įsigilins, neskubės nurašyti ar apklijuoti etiketėmis.
Antra, esate galbūt teisūs manydami, jog autistiškam vaikui gali būti neįtikėtinai sunku prisitaikyti Jūsų vaiko klasės aplinkoje. Bet šitas sprendimas priklauso kitai šeimai, ne Jums. Autistai neturi didelės ugdymo galimybių pasiūlos, o mes, tėvai, neretai patiriame didelį spaudimą vesti vaiką žūtbūt į bendro ugdymo mokyklas. Tėvai su mielu noru atsiribotų nuo bet kurios bendruomenės, kuri nėra svetinga jų vaikui, ir jiems taip pat baisu, kai iškyla sudėtingos situacijos… Bet vidurinis išsilavinimas yra privalomas, specialiosios mokyklos priima ne visus, jose labai mažai vietų ir ne visiems jos yra tinkamas pasirinkimas, namų mokymas taip pat skiriamas sunkiai ir šis kelias reikštų daliai šeimų skurdą, nes… nepatikėsit, mes taip pat esame mokesčių mokėtojai ir dirbame, kol vaikai ugdosi. Todėl, suprantama, daugelis pabandome pirmiausia vesti vaiką į bendrą klasę, ypač kai specialistai primygtinai tai rekomenduoja.
Trečia, pasitikėkite mokykla ir specialistais: tai jų uždavinys organizuoti integraciją, ir visos pusės yra suinteresuotos sėkme.
Ir ketvirta, tikrai nesate bejėgiai, ir galite daryti įtaką bei siekti, kad Jūsų vaikai klasėje visi būtų saugūs fiziškai ir psichologiškai, laimingi ir tinkamai ugdomi. To pasieksite ne raštais mokyklos vadovybei, ne parašų rinkimais ir ne žurnalistais… Šitą galią iš dalies turi patys vaikai!
Paaiškinsiu…
Autistiški vaikai gali būti ypatingai jautrūs tokiems dalykams, kaip aplinkos pakeitimas, nepažįstami žmonės, intensyvus bendravimas, garsai, vaizdai, kvapai, naujos taisyklės ir t. t. Suprantama, ateidamas į mokyklą, vaikas patiria didžiulį stresą – didesnį negu kiti vaikai. Jis gali jaustis taip, tarsi jam grėstų tikras didžiulis pavojus. Tad jo atsakas į visus aplinkos dirgiklius gali būti labai stiprus, pradedant užsisklendimu ir tylos siena, baigiant užgavimais (žodiniais ar fiziniais) ar net didžiuliu nesuvaldomu protrūkiu…
„Tai va! Jam ne vieta mokykloje!“ – jau numanau ateinančią repliką.
Bet tai juk Jūsų vaikai greta pedagogų taip pat kuria tą aplinką ir atmosferą, kurioje autistiškam žmogui gali būti arba blogai, ir tada visiems kils problemų, arba gerai, ir tada net jei problemų kada kils, įveikti jas komandoje bus vieni juokai.
„Kodėl visi dvidešimt vaikų turi taikytis prie vieno?“ – kitas firminis klausimas jau spengia mintyse.
Todėl, kad atmosferoje, kurioje yra normalu ar bent pakenčiama autistiškam vaikui, kiekvienam vaikui bus labai gerai – geriau nei „įprastoje“ mokyklos atmosferoje.
Štai yra keli pastebėjimai, ką gali padaryti bendraklasiai, kad klasė taptų tinkama visiems:
1. PRIIMTI SKIRTYBES. Naudinga visų bendraklasių (ir šiaip aplinkinių žmonių) atžvilgiu. Tai reiškia, nedaryti išvadų, kad šitas geras, o šitas blogas. Nespręsti pagal išvaizdą, kalbėjimo manierą ar laikyseną. Tiesiog domėtis savo aplinkiniais, stebėti juos ir pasistengti suprasti, ką ir kodėl jie daro, sako. Ir jeigu kažką daro neįprastai, kitaip – priimti tai kaip skirtumą, ne kaip klaidą. Nežiūri į akis, vilki keistą kepurę ar ausines – ar tikrai tai svarbu?
2. LAIKYTIS TAISYKLIŲ. Paprastai labai daug energijos sugaištama, siekiant, kad būtent autistiškas vaikas laikytųsi taisyklių, nors labai dažnai jį gali „išbalansuoti“ tai, jog taisyklių nesilaiko kiti: triukšmauja, atsakinėja nepakėlę rankos, neišlaukia eilės… Vaikai yra vaikai, jie negali nebūti spontaniški ir nepaklusnūs, bet rami, jauki, suplanuota ir struktūruota pamokos tėkmė yra geriausia aplinka mokytis… visiems.
3. GERBTI KITUS. Yra maža nesityčioti. Milijono su trupučiu mažų nepagarbos ženklų mes netraktuojame kaip patyčių, bet jie gali būti skaudūs. Maži papokštavimai, nekaltos išdaigos gali giliai užgauti vaiką, kuris priima dalykus tiesiogiai, ar tapti jam iš vėžių išmušančiu netikėtumu. Priešingai, tarpusavio pagarba kuria atmosferą, kurioje kiekvieno individo savivertė yra saugi.
4. TIKSLIAI KOMUNIKUOTI. Kai kurie vaikai gali nesuprasti, kad „ei, tu ką???” reiškia „liaukis, man tai nepatinka”. Sakyti tai, ką turi omenyje – naudingas įgūdis gyvenime, su autistiškais žmonėmis būtinas.
5. JOKIŲ „DUOK ATGAL“. Su autistiškais vaikais tai neveikia. Tai tikrai smarkiai pablogins padėtį ir gali būti nesaugu. Elgesys yra komunikacija, o tokie veiksmai kaip pastūmimas ar smūgis yra labai ryškus pranešimas, kad žmogus išgyvena įtampą. Priežastis tokiam elgesiui visuomet yra ir ji visuomet svari, net jei ji neatrodo akivaizdi. Todėl tokiose situacijose iškart reikia atkreipti suaugusiojo dėmesį. Ir ne „X mušasi!“ pavidalu, o „X kažkas negerai“.
6. SUTEIKTI PAGALBĄ. Kai dirgiklių aplinkui jau per daug, autistiškas žmogus gali imti aktyviau stimuliuotis, prarasti gebėjimą kalbėti (jei kalbantis) ar kitaip neįprastai (dar neįprasčiau nei įprastai) elgtis. Jeigu bendraklasiai pastebi, kad jis smarkiai muistosi, užsidengia ausis ar yra susijaudinęs, jie gali pakviesti suaugusius ir pranešti, jog galbūt autistiškas jų draugas blogai jaučiasi. Asistentas ar mokytojas padės jam. Taip galima užbėgti už akių protrūkiui.
7. NEPABLOGINTI ĮTEMPTO MOMENTO… Vaikai turėtų žinoti, jog tokiu atveju, kai jų klasiokas griūna ant grindų, spardosi ar mėto daiktus, jis nekontroliuoja savęs. Tai yra priepuolis, protrūkis, kokie ištinka autistus kaip sensorinės ar psichologinės perkrovos pasekmė. Tuo metu vaikas patiria didžiulę įtampą, prilygstančią stipriam fiziniam skausmui. Žinoma, klasiokai turėtų atsitraukti, pasaugoti save ir leisti suaugusiems suteikti priepuolį patiriančiam vaikui pagalbą. Bet ir jie gali padėti! Tiesiog išlikdami ramūs. Blogiausias tokio atvejo scenarijus – visuotinis spiegimas, kuris priepuolio trukmę ir intensyvumą padidins akimirksniu dešimt kartų (o tai yra košmaras visiems, pradedant autistišku vaiku). Likdami ramūs, mokiniai žiauriai padėtų tiek klasiokui, tiek suaugusiems, kurie tuo metu už vaikus atsakingi.
8. NENUSIGRĘŽTI. Jeigu įvyko kokia nemaloni scena, kuri gal baigėsi vieno vaiko tėvų atvykimu, kokiu sulaužytu baldu ar net mėlyne ant kieno nors kūno… svarbu kitą dieną vis viena pasakyti „labas“ ir nelaukti paaiškinimų. Mokytoja gali netyčiom daryti tą klaidą ir raginti draugus „paauklėti“ priepuolį patyrusį vaiką, kad su juo nedraugaus, jeigu jis „taip elgsis“, bet tai tiesiog taip neveikia. Atstūmimas užsuka ydingą ratą, priežasčių patirti kitą protrūkį daugėja dėl to.
9. SKIRTI LAIKO PAŽINTI. Vėlgi, tai – universali taisyklė. Tik taip gimsta tikros draugystės, auginančios ir teikiančios malonumą abiems pusėms.
10. Dėl lygaus skaičiaus reikėtų prisiminti dar ką nors, tad priminsiu svarbiausią dalyką: kiekvienas vaikas yra kitoks, ir gebėjimas atsižvelgti, paisyti kiekvieno žmogaus individualių poreikių yra labai geras, svarbus gebėjimas, kurį galima pradėti lavinti jau mokykloje.
Klasė, kurioje mokosi įvairūs vaikai, yra turtingesnė, įdomesnė klasė. Autistiškas vaikas nėra grėsmė, bėda ar problema. Jo didžiulį nerimą, užklupusį jį prie mokyklos suolo, galima įveikti. Ir nebus tų kraupių scenarijų, su kuriais kyla ūpas lėkti į portalų redakcijas.
Mūsuose įprasta suvokti tinkamą pagalbą tik terapijų komplekto pavidalu. Neva asistentas, psichologas ir mokytojas surėmę pečius padarys vaiką patogų bendruomenei. Šiaip tai… taip, padarys. Bet jeigu bendruomenė savo ruožtu draugiška įvairiems žmonėms ir palanki kiekvienam, visi vaikai joje gali klestėti.
„O kodėl kiti turi taikytis??“ – vis viena nerimsta kas nors. Nes mes gyvename vieni šalia kitų. Jūs nesikvėpinsite stipriais kvepalais eidami pas žmogų, kuris įspėjo jus dėl jautrios uoslės, nedovanosite kačiuko draugui, kuris siaubingai alergiškas… Autistiškas vaikas kasdien raginamas laikytis ne 10, o šimtų, begalybės punktų, kurių jam laikytis yra sunku, bet jis tai daro. Vardan kitų. Kasdien. Ką Jūs galite padaryti – jo pastangas nepalikti vienišas. Nes kartu viską įveikti yra lengviau.