Autistiškų vaikų sensorikos iššūkiai mokykloje

Viena didžiausių baimių, kurios atsiranda, atėjus į klasę autistiškam vaikui, tai protrūkiai bei neprognozuojamas elgesys. Visi bijo, kad nežinos, kaip reaguoti, ką reikės daryti. Nėra kažkokio recepto, tinkančio visiems, bet yra būdų sukurti tokią aplinką, kurioje tokios problemos atsiradimo tikimybė sumažėtų iki minimumo.

“Neprognozuojamas elgesys” neateina iš niekur. Visada yra priežastys, ir didelė dalis jų yra susijusios su sensorika. Tik neurotipiniams žmonėms jos dažniausiai neatrodo rimtos. Ką ten tas triukšmas koridoriuje! Nieko baisaus – prie to priprantama. Įvairūs užkliudymai prasilenkiant su žmonėmis einant tame pačiame koridoriuje? Na, juk eini ir praeini. Rankos išsitepė dažais ar kreida – argi tai problema? O išsėdėti 45 minutes ramiai savo suole yra minimalus reikalavimas, ar būtina be perstojo muistytis?

Tačiau šiandien apsčiai turima duomenų – tiek iš mokslinių tyrimų, tiek iš autistiškų žmonių viešų liudijimų žiniasklaidoje ir socialinėse medijose – apie objektyvius autistiškų ir neurotipinių žmonių sensorikos skirtumus. Tie skirtumai – labai netolygūs ir individualūs. Vienų autistiškų žmonių itin žemas skausmo slenkstis, kitų – toks aukštas, kad jie nepasisaugo tikrų pavojų. Triukšmas – stiprus dirgiklis, bet skirtingi triukšmai skirtingiems individams turi skirtingą efektą. Pavyzdžiui, žmogus, nepakeliantis net iš toli sklindančio šunų lojimo, gali mėgti garsiai klausytis muzikos ir visiškai komfortiškai jaustis triukšme, kurį sukelia pats. Skirtingos tekstūros, temperatūros, kvapai kelia skirtingas reakcijas. 

Kartais su laiku kažkurių pojūčių suvokimas keičiasi. Tarkime, vaikas bijo vandens, o po keleto metų apsigyvena vonioje ir jo neiškrapštysi. Arba drąsiai mirkęs pirštus uogienėse mažylis kažkuriuo savo gyvenimo tarpsniu ima vengti bet kokio išsitepimo. Visų atvejų negalėčiau ir neketinu aptarti, tačiau kiekvieno autistiško žmogaus sensorika yra savita, ir tie savitumai gali smarkiai skirtis nuo mūsų įsivaizdavimo, kokie pojūčiai yra malonūs ir nemalonūs. 

Bet autistiškas vaikas negali taip imti ir ignoruoti tų dirgiklių. Jie jam vis kaupiasi, ir iškankintas jų, vaikas gali pratrūkti taip, kad maža nepasirodys. Aplinkiniams gali atrodyti, kad „va taip iš niekur“, nors iš tiesų tai bus rezultatas to, kad visą dieną vaikas buvo triukšme, lietė nemalonius daiktus, turėjo susilaikyti nuo natūralių kūno judesių ir patyrė daug diskomforto. “Diskomfortas” yra pasakyta labai švelniai, mat kai kurie jutimai gali nepaprastai varginti, kai kurie prilygsta fiziniam skausmui. 

Todėl autistiškų žmonių gyvenime yra labai reikšminga taip vadinama “sensorinė dieta”: nemalonių dirgiklių minimizavimas, ir periodiškas malonių pojūčių patyrimas. 

Jai užtikrinti pasitarnauja sensorinės priemonės: triukšmą slopinančios ausinės, visokie “fidgetai”, minkalai, šlykštukai, masažinės kėdės, pasunkintos antklodės, minkšti žaislai, spalvotos lempos ir, žinoma, viso to maksimalus rinkinys – sensorinis kambarys. 

Sensorinės priemonės, skirtingai nei daugelis kitų daiktų, skirtų palengvinti neįgaliųjų žmonių būtį, nėra universalios. Todėl aš asmeniškai nemanau, kad mokyklai prasminga investuoti į kažkokį didelį gerai išreklamuotų priemonių komplektą, iš kurio moksleiviams galbūt prireiks vieno-kito daikto. O gal jie tiesiog neprigys, kadangi tas naujas fidgetas nesisuka taip lengvai, kaip senas geras namuose nudrožtas sukutis. Mokyklinio amžiaus vaikų šeimos, jei neignoruoja savo vaiko poreikių, dažniausiai jau būna supratusios, kas padeda, ko reikia ir jis gali turėti savo asmenines ausines, minkalą ar kokį mylimuką, bet tam, kad tos priemonės  atsineštos ar teikiamos mokyklos, veiktų, yra būtinos kelios sąlygos.

1. Visiškas sensorinių priemonių naudojimo normalizavimas. Jeigu vaikui labai reikalingos ausinės ar koks nors “komforto daiktas”, pirštinės patalpoje ar pasikasyti sau pakaušį kas tris minutes – jis tikrai tuo naudosis. Bet jeigu girdės komentarus – netgi visai nekaltą draugišką pašiepimą ar kaip nors kitaip bus sumenkinamas jo tokių priemonių poreikis – tai gali sukurti psichologinį barjerą, kompleksą, ir vaikas kentės triukšmą, nepatogumą, kurio galėtų išvengti.

2. Sensorinių priemonių prieinamumas. Atrodo, logiška ir pagrįsta, kad turinčiam specifinių sensorinių poreikių žmogui jo sensorinės priemonės būtų prieinamos visada. Tačiau yra niuansas. Didelė dalis tų terapinių priemonių atrodo kaip žaislai ir atlieka iš tiesų dvigubą funkciją: sensorinio komforto teikimo ir žaislų – visi minkalai, pasunkinti žaislai, pašviestukai, kamuoliukai ir sukučiai visai neatrodo suderinami su mokykline disciplina. Bet reikia suderinti. Nes tie dalykai, kurie atrodo lyg pramoga, jam turi terapinę paskirtį ir padeda elementariai atlaikyti mokyklinę dieną, kuri yra jam didelis krūvis.
   Jeigu vaikui didžiosios pertraukos metu galima pasinaudoti sensoriniu kambariu “už gerą elgesį” – tai yra blogiausias sensorinio kambario panaudojimas, kokį tik galima sugalvoti. Sensorinės priemonės turi būti naudojamos ne tada, kai vaikui leidžiama, o tada, kai jam jų reikia. Tai gali būti kartkartėmis, o gali būti beveik nuolatos. Reikia sutarti ir atrasti būdą, kaip vaikas galėtų pasiekti jam reikalingas priemones, kai reikia. Derėtų atminti tai, jog tomis akimirkomis, kai jaučia sensorinį diskomfortą, vaikas būna labiau pažeidiamas. Netgi labai drąsus ir aiškiai išsakantis savo poreikius vaikas tokią akimirką gali neišdrįsti paprašyti ausinių. Pavyzdžiui, tai gali būti toks momentas, kuomet mokytoja kalba griežčiau, išsako nepasitenkinimą mokinių elgesiu. Ir įsivaizduojate, autistiškas mokinys tokiu metu paprašo ausinių… Tai nėra priekaištas mokytojai, kad ji kalba per garsiai, ir pedagogai turėtų nepriimti tokių dalykų asmeniškai, mat tai yra tikras poreikis.
   Jeigu jūs nuogastaujate, kad autistiškas vaikas savo galimybe naudotis sensorinėmis priemonėmis gali piktnaudžiauti – galbūt, ne be pagrindo. Vaikas tikrai gudraus ir piktnaudžiaus, jeigu sensorinės priemonės bus derybų objektas. Bet jeigu bus natūralu ir normalu, kad kai kuriuos dalykus jis gali turėti nuolatos, o kai kuriuos, kurie, sakykime, kelia nepatogumų kitiems (skleidžia garsą, yra tepūs ar stipraus kvapo) gali panaudoti labai aiškiomis sąlygomis, sutarus dėl taisyklių – jis naudosis tada, kai reikia ir nė sekundės ilgiau.

3. Dėmesys vaiko sensorinei gerovei. Kartais vaikas, netgi mokyklinukas ir netgi paauglys gali nesuvokti arba nepripažinti savo patiriamų sensorinių iššūkių. Todėl būtų idealu, jeigu pedagogas arba asistentas atkreiptų dėmesį, kaip mokinys pakelia sensorinius potyrius. Piešiate pirštais? Ar jūsų autistiško auklėtinio judesiai netapo itin atsargūs, gal jis ėmė garsiau kalbėti ar atvirkščiai pritilo, kaip jam nebūdinga? Kažkas nukrito nuo stalo, dužo, pokštelėjo? Jis ėmė muistytis ir rodyti nervingumą? Valgykloje šiandien kopūstienė, ir jis  žingsniuoja vis lėčiau ir lėčiau? Kai kuriuos iš tų potyrių autistiški mokiniai stoiškai atlaikys, nesukeldami rūpesčių savo ugdytojams (išlies po pamokų visas savo frustracijas tėvams), kai kurie gali perpildyti kentėjimo taurę. Pažinodami vaikus nuo sensorinių perkrovų juos galite apsaugoti – pasiūlyti pailsėti tylesniame kampelyje, leisti naudoti įrankius, kuomet darbelis pagal užduotį atliekamas rankomis, ar tiesiog užjausti, kuomet jie skundžiasi dėl potyrių, kurie kitiems atrodo įprasti. 

Nesvarbu, ar mokykla turi prabangų sensorinį kambarį, ar gali pasiūlyti naujausių ergoterapinių įrankių kolekciją ir kamuoliukų baseiną. Tiesiog patikėkite, kad kai vaikas uždengė ausis – jam tikrai nepakeliama, kai jis ieško kampo pasislėpti nuo visų – jam to kampo labai reikia, o jei jis nepaleidžia iš rankų kažkokio daikto – reiškia, tai yra saugumo ramstis. Kai suprantame, jog tie poreikiai yra tikri – galime padėti. Blogiausia yra ignoruoti ir reikalauti iš vaiko priprasti prie kentėjimo. Geriausia – kurti tokią aplinką, kur atsižvelgiama į kiekvieno mokinio sensorinius poreikius.