Aš pavargau būti geras vaikas!

Vakaras. Įsijungia įprastos derybos: mūsų svarūs argumentai apie miego naudą ir būtinybę ją pasitelkti būtent dabar, mainais – krizenimų, zirzimo, dūkimo ir graudinimosi kaleidoskopas, dienos įspūdžių atkartojimai, ir kartais – svarbūs prisipažinimai. Kaip šis.

– Aš šiandien pavargau būti geras vaikas!

Tądien su juo bendravę suaugusieji – vieningai nustebę: neatrodė, kad Kunigaikščiui kas nors būtų buvę sunku. Jis lengvai juokiasi, noriai ir stropiai atlieka užduotis, nebuvo iškilusi jokia negatyvi situacija, kur jam būtų tekę tvardytis, jo buvimas atrodo toks natūralus, pozityvus ir savaiminis. O vis dėlto aš žinau, jis sako tiesą ir tiksliai apibūdino tai, ką jis patyrė. Jis pavargo. Jis daug kartų panašiai pavargdavo prieš tai: mokykloje (anksčiau – darželyje), svečiuose, pramogaujant ar keliaujant, bet ne visuomet tai išreiškia žodžiais. Kai kurie vaikai to niekada nepasako. Bet patikėkite, buvimas geru vaiku yra alinantis darbas.

Šio triūso ir jį lydinčio nuovargio yra lengva nepastebėti. Vaikas atrodo laimingas ir linksmas, pilnas energijos, puikiai leidžiantis laiką ar nevaržomai reiškiantis savo nusivylimus. Bet tai yra laikas tarp žmonių. Mes galime to nesuvokti, bet jam rūpi, kaip kiti žmonės jį vertina, jis daro galybę pasirinkimų, kurie atrodo savaiminiai, bet nėra savaiminiai. Jis žino, kad kiti mėgsta jį linksmą. Todėl jis būna galbūt truputį labiau ir stabiliau linksmas negu būtų natūraliai. Jis žino, kad kai kurie dalykai, kurie jam atrodo visai smagūs, laikomi nemandagiais, todėl stengiasi „pataikyti“ į priimtinas elgesio ribas. Taip pat jis yra pastebėjęs, kad suaugusius sužavi pokštai, todėl jis bando kitus prajuokinti, tuo pačiu siekdamas likti mandagus. Jis klausosi, ką sako kiti. Jis deda pastangas kuo tiksliau išreikšti savo mintis. Kai kurie dalykai nepavyksta, ir jis išgyvena dėl to, ir turi investuoti daug savitvardos į tai, kad savo nusivylimų neparodytų per stipriai.

Mes nematome viso to vidinio darbo. Mes matome vaiką, kuris atlieka, ko prašomas, arba išdykauja ir išsisukinėja, rodo įvairias emocijas, įskaitant neigiamas ir net labai aštrias, ir visiškai neatrodo kaip nors įsitempęs ar užsimaskavęs. Tik mudu girdim, kad nusijuokė šiek tiek garsiau nei jam būdinga (dar garsiau), kad balsas virptelėjo, kad tam tikrus judesius pakartoja dažniau. Tik mudu žinom, kad jis neriasi iš kailio ir pluša, kad būtų geras vaikas. Ir jeigu jam nepasiseka – nereiškia, kad jis nuo šio darbo pavargsta mažiau.

Supraskime, kas neurotipiniam vaikui yra malonus laiko leidimas tarp žmonių ir iš esmės poilsis, autistiškam vaikui yra kaip interviu televizijos tiesioginiame eteryje, darbo pokalbis ar išėjimas į sceną. Jis turi mobilizuotis, turi kontroliuoti save maksimaliai, kaip jis moka. Todėl žaidimų aikštelė gali tapti tokiu pat sudėtingu darbu, kaip diena mokykloje, o mokykloje pertraukos – žymiai sudėtingesnės negu pamokos.

Taip, Kunigaikštis yra ne kartą sakęs, kad labai norėtų, jog mokykloje būtų tik pamokos, o pertraukų – nebūtų. Nes bendravimas ir žaidimas su kitais yra alinantis triūsas.

Nežinau, ar galima būtų panaikinti pertraukas, bet šį tą tėvai gali padaryti: neversti tęsti darbo namie.

– Tu gali nebūti geras vaikas. Gali būti pavargęs, suirzęs ar supykęs vaikas. Tu namuose. Mes tave mylime, koks tu esi.