Kadangi Olivier Nakache ir Éric Toledano kūrinys „Neliečiamieji“ (The Intouchables) yra visiškai nuostabus, stogą raunantis ir stereotipus traiškantis šedevras, tų pačių autorių naujasis darbas „The Specials“ kėlė pagrįstai aukštus lūkesčius.
Ši kūrėjų komanda toliau rodo labai sveiką ir normalų požiūrį į negalią, savo neįgalius personažus vaizduodami pagarbiai, paisydami faktų, be kokio tai forsuoto dramatizavimo ir menkinančio gailestingumo. Pasakojimą jie kuria lengvai ir žaismingai – tai yra komedija! Humoro taikinyje atsiduria tiek neautistiški, tiek autistiški žmonės, bet niekada juokas nenukreipiamas į nejuokingus, pavojingus dalykus. Apie tai, kas rimta – rimtai, kur šypsenai yra erdvės – ten ji įžiebiama, ir visas pasakojimas dėstomas taip smagiai, kaip tik leidžia sudėtingas pasirinktas objektas.
O objektas (čia aš nusivyliau) – nėra autizmas. Autistiškų personažų daug, ir vieną jų netgi vaidina autistas aktorius – Benjamin Lesieur, atlikęs nuostabiai žavingą besidominčio skalbimo mašinomis ir negalinčio atsispirti aliarmo mygtukui metro vaikino partiją. Tačiau pagrindiniai veikėjai ir tikrieji „ypatingieji“ yra Brunas (Vincent Cassel) ir Malikas (Reda Kateb) – neoficialios pagalbos autistams organizacijos steigėjai, kurie yra sukurti pagal realius asmenis ir realią organizaciją.
Taigi, visas pasakojimas sutelktas apie neurotipinius žmones, kurie bando padaryti tai, ko negali ar nenori daryti psichiatrinės ligoninės, raidos centrai ir bet kokie kiti formaliai teikiantys paslaugas autistams dariniai. Jų motyvacija, jų žmogiškumas, jų klaidos ir pastangos kažkaip apgraibomis surasti teisingus priėjimus ir teisingus atsakymus, jų kova ir atsisakymas pasiduoti – štai ką išaukština „Ypatingųjų“ kūrėjai.
Tiesa, esama bandymų perteikti ir autistiško žmogaus potyrius, rodant aplinką tarsi vieno iš vaikų – Valentino – akimis. Kai kamera pakrypsta jo matomu rakursu – vaizdas tampa miglotas, susiliejantis ir nestabilus. Tai yra suprantama meninė priemonė, panaudota siekiant perteikti personažo patiriamą įtampą, bet nėra labai jau tikslu, kadangi autizmas paprastai susijęs ne su prislopintu, o itin aštriu, intensyviu jutimu. Tokie trumparegystės simptomai, kalbant apie autistišką personažą, neatrodo įtikinami. Yra dar keli niuansai, kurie nelabai atitinka bendras žinias apie autizmą, šiek tiek atitraukiantys nuo esminių kūrinio žinučių. Labiausiai pasiteisinantis būdas kalbėti apie autizmą šiame kūrinyje – vis tik neurotipinių žmonių žodžiais ir veiksmais.
Neturėtume suprasti šito kino kaip informacijos apie autizmą šaltinio arba instrukcijos tam tikroms gyvenimo situacijoms (mums, tiesiogiai susidūrusiems su šiuo reiškiniu, kyla šiokia tokia pagunda – ieškoti atsakymų į tai, kas rūpi, netgi ten, kur pateikiama daugiau klausimų negu atsakymų).
Tai yra istorija ne supratimo skatinimui, ne toleracijos ugdymui ir ne vizijai, kaip turėtų būti… Verčiau, ji yra apie tai kaip yra. Ir apie žmogiškąjį faktorių.
Šitą filmą tikrai verta pamatyti – tiesiog kaip puikų linksmą gražiai suręstą, tobulai suvaidintą, įtraukiantį ir prasmingą kino kūrinį. Ypač rekomenduotina valdininkams, biurokratams, higienos inspektoriams ir įvairiems formalumų laikymosi kontrolieriams. Jiems yra skirta esminė siužeto linija.