Apie regresą girdėję bemaž visi. Kai kurie vaikai, kurių raida atrodė įprasta, ima nebeatsiliepti į vardą, nebekartoja savo išmoktų žodelių ar vietoje trumpų frazių vėl grįžta prie kalbėjimo skiemenažodžiais. Kai kurie, buvę „lengvo“ autizmo lygio, patampa „sunkesni“, nes padažnėja protrūkiai, stiprėja nepaklusnumas, žmogus ima atsisakyti privalomų veiklų, kol galiausiai visai užsisklendžia. Kažkam tai nutinka „iškart po skiepo“, kažkam trejų metų, kažkam paauglystėje arba suaugus, ir gali kartotis. Dažniausiai tai vyksta tuo metu, kai žengiama į kokį nors naują gyvenimo etapą ir susiduriama su naujais reikalavimais. Tėvai ir specialistai tokį reiškinį dažnai vadina regresu.
Bet tai nėra regresas. Gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos autistiškas žmogus turėjo iki pokyčio, niekur nedingsta, jie lieka. Bet tam tikru metu žmogus negali jais naudotis, kadangi patiria būseną, kuriai patys autistai rado taiklesnį vardą nei „regresas“ – tai yra AUTISTINIS PERDEGIMAS. Mokslininkai yra jau perėmę šią sąvoką, ir pats reiškinys aktyviai tiriamas, gilinamasi į jo priežastis ir įveikimo būdus. Šiandien galiu pasidalinti keletu teiginių ir nuorodų.
Savo prigimtimi autistinis perdegimas yra labai artimas visų kitų rūšių perdegimams: tai yra didžiulis nuovargis. Ir tas išsekimas tarytum blokuoja dalį smegenų funkcijų. Kadangi smegenims reikia atsistatyti, persikrauti, visa, kas trukdo, yra laikinai išjungiama. Išorėje mes matome žmogų, kuris palaipsniui ima nebesugebėti daugybės dalykų, kuriuos mokėjo, ir siekia išsisukti nuo bet kokios „produktyvios“ veiklos, bet iš tiesų perdegimą patiriančio asmens smegenys tuo metu dirba ties problemos sprendimu, ir bando atsigauti.
Perdegimas neištinka staiga. Dažniausiai jis pastebimas tėvų ir kitų aplinkinių tik jau įsibėgėjusioje stadijoje, tačiau paprastai ši būsena įsigali per laiką, ir pirmieji jos požymiai – dažnėjantys protrūkiai bei kiti nerimo ženklai. Kai sutrinka jau gyvenimo kokybei reikšmingos funkcijos – tai jau akivaizdus simptomas, kad perdegimas įvykęs.
PRIEŽASTYS
Kai žmogus apkraunamas labiau negu jis gali pakelti, jį ištinka perdegimas.
Prie visų įprastų stresorių ir reikalavimų gerai mokytis, efektyviai dirbti, laikytis tvarkos, gerai atrodyti ir neatsilikti nuo tam tikro gyvenimo tempo, autistiškiems žmonėms iškyla gausybė papildomų uždavinių: kaip atlaikyti buvimą kompanijoje, ką pasakyti ir ko nesakyti, kur dėti rankas, kur dėti kojas, kam nusišypsoti, kam ne, kiek sekundžių pažiūrėti į akis, kaip diskretiškai patenkinti savo sensorinius poreikius… Neurotipinio elgesio kamufliažas yra sunki našta, ir suryja daugybę energijos… Maskavimasis yra vienas rimčiausių perdegimų sukėlėjų.
Bet kaip yra su mažais vaikais, iš kurių dar niekas nepradėjo nieko reikalauti? Deja, perdegimai juos dažnu atveju ištinka būtent tuomet, kai iš jų pradedama reikalauti ir tikėtis. Vaikams aiškiau nei aišku, kad tėvai iš jų tikisi labai daug dalykų. Ir kaip tik tuo „iškart po skiepo“ metu vaiko raidoje vyksta labai daug poslinkių, jau vaikai tuo metu apipilami lavinamaisiais žaislais ir kiekvienas bei kiekviena atsakingi mama-tėtė pagal raidos specialistų patarimus kiekvieną minutę savo atžalas kalbina, vis ką nors rodo, veda pas kitus vaikus, aiškina… Ir net jeigu visa tai daroma labai kantriai ir sumaniai, vis viena vaikams aiškiai iškeliami lūkesčiai, ir jie neriasi iš kailio, kad juos atitiktų.
Ir štai vaiką ištinka perdegimas, jis ima, atrodo, nieko nebesimokyti, niekur nebetobulėti ir padaro šuolį atgal… Ką darome mes? Didinam krūvį! Lekiame pas specialistus – lavinti įgūdžius, pasivyti, paruošti tikram gyvenimui. Bet jeigu tai yra perdegimas, didesni reikalavimai nepagerins būklės, o užsitęsusi ji komplikuojasi…
KAIP ATSISTATYTI
Kaip ir kiti perdegimai, šis yra gydomas poilsiu. Tik tai nėra taip paprasta kaip darbinio perdegimo atveju, kuomet užtenka tiesiog ilgesniam laikui atsiriboti nuo darbo. Autistinis perdegimas susijęs su visomis smegenų veiklos sritimis. Skaityti knygą ar sumanyti, kad reikia pavalgyti – šie darbai vienodai sunkūs. Poilsis šiuo atveju nėra dvi savaitės „viskas įskaičiuota“ karštos šalies viešbučių baseinuose. Šitoks „poilsis“ gali krizę pagilinti. Poilsis reiškia spaudimo ir reikalavimų žmogui sumažinimą iki minimumo. Atsigauti po kiekvienos socialinės sąveikos, kiekvieno „produktyvaus“ veiksmo gali prireikti nuo keleto valandų iki paros.
Ir stimuliacija. Stimų gydomasis poveikis perdegimo metu yra labai reikšmingas. Atsigaunantį po perdegimo žmogų gerai netgi paskatinti stimuliuotis, įgyti kokių nors naujų gerų sensorinių priemonių…
Atsigavimas po perdegimo autistiškiems žmonėms užtrunka skirtingai, bet jis, panašu, nepalieka jokių pėdsakų. Mažo vaiko raidoje, atsigavus po perdegimo, stebimas staigus teigiamas šuolis, paaugliai vėl tampa sukalbami ir stropūs, suaugę – darbingi ir savarankiški.
KAIP IŠVENGTI
Geriausias vaistas nuo autistinio perdegimo yra prevencija. Protingas darbo ir poilsio grafikas, jokių maskavimosi reikalavimų, laisva savistimuliacija, saugus nuspėjamas dienos režimas, artimų žmonių palaikymas, paruošimas pokyčiams, kai tokie artėja – viso to turėtų pakakti, kad užbėgtume perdegimui už akių.
Dalinuosi keliomis puikiomis nuorodomis. Amythest Schaber yra autistiška vlogerė, labai koncentruotai, per 10 minučių, aiškiai išdėsto, kas tas perdegimas, kaip atpažįstamas ir ką su juo daryti:
Interviu su Dora Raymaker, austitinį perdegimą tiriančia mokslininke:
http://www.thinkingautismguide.com/2019/08/autistic-burnout-interview-with.html
Ilgas Kierano Rose tekstas apie jo ir kitų žmonių autistinio perdegimo patirtis, detaliai atskleidžiantis tokį etapą išgyvenančių žmonių vidinius potyrius ir labai aiškiai parodantis, kokia pavojinga ši būsena, jeigu nesuteikiama tinkama pagalba.
https://theautisticadvocate.com/2018/05/an-autistic-burnout.html
Tad jeigu vaikas staiga „regresuoja“ – jo išmokti įgūdžiai niekur nedingę. Tiesiog atėjo metas padaryti pauzę ir pailsėti.