Šį kartą ne apie autistus, arba – ne vien apie juos. Eglė Jarmolavičiūtė – garso režisierė, savo Facebook paskyroje dažnai painformuojanti apie visokias neregių realijas, vakar paskelbė naujosios Vilniaus miesto „paslaugos“ visuomeniniu transportu besinaudojantiems neregiams apžvalgą.
Padaryta, atlikta, pinigai sukišti, ir nefunkcionuoja, klaidina žmones, trukdo, net ne nulis, o minusas. O formaliai – va, miestas pasirūpinęs savo neregiais, varnelė uždėta.
Ar ne tą patį patiriame mes, šeimos, turinčios autistų? Popieriuje – gražu: PPT išvados, vaikui priklauso didelis individualiai pritaikytų paslaugų paketas. Ateini į švietimo įstaigą: to neturim, to negalim, o gal norite vaiką ugdyti kitur? Formaliai organizuota, o realybėje neveikia, tiksliau suveikia tik susidėjus keletui labai teigiamų žmogiškųjų faktorių – panašiai kaip neregiams suveikia paklausimas pakeleivių, kelintas autobusas čia privažiavo.
Ir ko dabar pritrūko? Pinigų? Specialistų?
Investuota ir pinigų, ir buvo, kam tuos nevykusius darbus atlikti, bet štai nėra tokios elementarios nuovokos, kad neįgalieji geriausiai žino savo poreikius ir gali juos išsakyti. Didelė dalis neregių technologijų galimybes taip išnagrinėję, kad viena tokia vykusi konsultacija sutaupytų dešimtis valandų darbo ir, žinoma, nuvestų link gero, o ne gėdingo rezultato.
Štai mes vis dūsaujam apie neįgaliųjų įdarbinimo problemą. Bet projektuojant šaligatvius nieku gyvu nebus pasamdytas besinaudojantis vežimėliu žmogus. Kuriant paslaugas kurtiesiems – neatsiklausiama kurčiųjų. Linguojant galvomis, kokia sunki ta autistiškų mokinių integracija, nesikreipiama į autistus.
Tai aišku, patogiau vaidinti, kad čia mes, kurie tvirtai vaikštom, girdim, matom, turim abi rankas ir tipinį mąstymą, esame galingi ir geriau žinome, ko tiems „silpniesiems“ reikia, nes neišlipame iš diskriminacinio mąstymo, net nedarome tokios prielaidos, kad jie gal žino GERIAU.
Ko reikia, kad neįgaliesiems kasdienybę paverstume mažiau sudėtinga? Pirmiausia, paklausti. Paklausti apie tai jų pačių.