Atsidūrėme parduotuvės žaidimų aikštelėje. Ant pievą imituojančio kilimo sudėtos didelės kaladėlės. Nei vieno kito vaiko, visa statybinė medžiaga priklauso Kunigaikščiui, kūrybos metas.
Dygsta aukštos žalių stačiakampių kolonos, tarp jų atsiduria gulsčia padėti apskritimai, kitos formos. Objektas baigtas ir paskelbta, kad čia – namai.
Linksim, džiaugiamės: aha, vai kokie namai. Kolonos išdėstytos netaisyklinga seka, jokios geometrinės logikos ar bent vieno kampo… Na, nieko, mintijam, gi išmoks. Ir staiga architektūrinė mįslė ima ir praskaidrėja:
– Čia – mano namai, aš – gyvatė!
Džiunglės! Žalios kolonos žymi medžius, tarp jų sudėtos formos – paviršiaus nelygumus, akmenis ir žemaūgius augalus. Tai aiškus ir logiškas statinys, kuriame ir neturėjo būti stačiakampio, kurio rėmuose telpa mūsų „namų“ apibrėžimas.
Milijoninį kartą įsitikinu, kad visame kame, ką daro mūsų sūnus, esama visuomet labai aiškių ir svarių motyvų.
O kiek kartų nutinka taip, kad vaikas rodo kokį tai savo nupieštą klecką, o suaugęs neatpažįsta, kas tai, nes daiktas pavaizduotas tiesiog netradiciniu rakursu. Kaip dažnai nekalbančių vaikų žaidimai palaikomi tuščiais, nes niekas nepaaiškina tėvams suprantamai, kokia jų esmė. Kaip lengva nepamatyti, kad kaladėlių chaosas iš tikro yra sumani turtingo vaizduotės žaidimo scenografija.
Todėl kiekvieną kartą, jei vaikas žaidžia „neteisingai“, imame, ir avansu, nesuprasdami, patikime, kad taip reikia, ir kad jis žino, ką daro. Nes jeigu jis iš tiesų apsiriks, ir jam kas nors nepavyks – nieko tokio, mes paguosime ir, jei reikia, padėsime. Už tai jeigu pultume instruktuoti, kaip iš kaladėlių padaryti dėžutę, susiaurindami iki jos „namų“ konceptą – padarytume žalos ir kūrybingumui, ir savivertei, ir mūsų santykiams.
Žaidimų ekspertai yra vaikai, ne tėvai. O ypač – autistiški vaikai. Preziumuokime kompetenciją.