Pirmadienį žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad J. Džiugelis siūlo koreguoti švietimo įstatymą ir panaikinti mokykloms galimybę atsisakyti specialiųjų poreikių turinčių mokinių. „Seniai laikas!“ – pamaniau aš, nes niekaip iki šiol nepajėgiau suvokti, kaip valstybėje, kur išsilavinimas yra privalomas, gali būti uždaromos durys vaikams, ir vis tebevyksta švietimo įstaigų ping-pongas, kur niekuo dėti vaikai-kamuoliukai traumuojami dažnais pasikeitimais, draugų netektimis, ir talžoma jų savivertė.
Parlamentaro ketinimai pagrįsti ir nestebina, užtai krūptelėjau nuo to, kaip pradėjo šiauštis… tėvai?
Palikime ramybėje tuos nelaimėlius, kurie, nenutuokdami, kas yra specporeikiai ir kaip veikia įtraukusis ugdymas, privėmė internetą siūlymais izoliuoti vaikus specialiosiose mokyklose. Deja, mums tenka juos pakęsti.
Bet neigiamai reagavo ir dalis tėvų, auginančių specialiųjų poreikių turinčius vaikus! Kas jiems yra, kodėl?
Kadangi ponas Džiugelis išsakė mintį, esą specialiojoje mokykloje vaikai „nurašomi“ ir nėra atskleidžiamas jų akademinis potencialas, telkiantis ties socialinių įgūdžių ugdymu, kai kurie tėvai, matyt, priėmė tuos žodžius asmeniškai, kaip savo šeimos sprendimo leisti vaiką į specialiąją mokyklą kritiką. Ir ėmė įvairiose grupėse žerti argumentus, kodėl bendras ugdymas netinka jų vaikams: patyčios, mokytojų nepasirengimas, nepritaikyta aplinka, nelankstūs reikalavimai ir dienotvarkės ritmas bei t. t. – dovanokite, visko neįveikiau, akis skauda.
O aš pasakysiu taip: bendro ugdymo mokyklos dabar netinka mūsų vaikams todėl, kad MŪSŲ ŠALYJE DISKRIMINACIJA YRA LEGALI.
Žmogiškoji natūra yra tokia, kad įstatymas niekada neįkvėps visus iki vieno jo laikytis: pasitaiko nusikaltimų, aplaidumų ir piktavalių veiksmų, kokie griežti bebūtų įstatymai. Bet įstatymas yra gairė, kas yra gerai, o kas – blogai, kas – tinkama, o kas – smerktina. Ir dabar mes gyvename su įstatymu, pagal kurį išspirti vaiką iš mokyklos yra gerai. Tėvai gali turėti pretenzijų, žurnalistus sukviesti, įvardinti diskriminaciją savo vardu, bet švietimo įstaigos veiksmai – teisėti, pozityvūs, kiek nuo jų bebūtų patyrusi skausmo šeima, varstanti mokyklų duris.
Vieni tėveliai raukiasi, jeigu mokykloje tulikai prieš penkis metus ištinkuoti, o kiti maldaujančiom akim, nešini dar kokia saldainių dėžute, klausia direktorės, ar pabandys jų atžalą priglausti paskutinė rajono reitingų lentelėje švietimo įstaiga. Šitą pažeminimą (išskyrus pakišą) valstybė puoselėja įstatymo lygmeniu!
Švietimo ekspertė atšauna, kad reikia žūtbūt greta tokio įstatymo koregavimo prabangaus-už-mokesčių-mokėtojų-pinigus-surengto kokio tai super-duper palaikymo paketo mokykloms už malonę neišvaryti vaikų, kurie yra jautriausi mūsų švietimo sistemos spragoms ir netobulumui.
Tai yra spekuliacijos ir žalinga dezinformacija apie tariamą kitokių integracijos neįperkamumą. Investicijų reikia, bet:
1. Jos tikrai su kaupu atsipirks, nes kitokie vaikai nešasi savyje savitą, vertingą potencialą. Tai, kad ne visi iš jų vienodai gabūs, esmės nekeičia: paprasti vaikai taip pat ne visi vienodai gabūs, bet į dvejetukininkus valstybė investuoja tas pačias lėšas, kaip į dešimtukininkus, ir nemano metanti eurus į balą, nes jie atsiperka visais atvejais.
2. Neišleidus nė cento, įstatymo pakeitimas nepasiruošusias priimti kitokius vaikus mokyklas tiesiog priverstų siekti dialogo su šeima ir abiems pusėms priimtinų sprendimų, užuot ėjus lengviausiu vienašališko mokinio atsisakymo keliu. Tėvai nori gero savo vaikams, kokie įstatymai bebūtų. Jie nepalieka savo vaikų ten, kur jų nepageidauja.
Tad nereikia gąsdinti išlaidomis, kokių neva pareikalaus atnaujinto įstatymo laikymasis. Nepareikalaus daugiau negu valstybė yra pajėgi ir pasirengusi skirti.
Už tai nauda tokios korektūros ir jos tinkamas įgyvendinimo būtų didžiulė.
Tą naudą pajustų VISI vaikai. Jau ir dabar mokyklose, kurios priima specialiųjų poreikių turinčius mokinius, tie mokiniai, kurie tokių poreikių neturi, yra socialiai brandesni, pakantesni ir geriau suvokia pasaulio įvairovę, požiūrių skirtumus, turi daugiau tolerancijos ir geresnius bendravimo įgūdžius. Kitokie vaikai yra geriausi mokytojai, parodantys, kas sudaro žmogiškumo esmę, kokie socialiniai reiškiniai yra prasmingi, o kokie – formalūs, kokia įvairi būna motyvacija ir tų pačių dalykų suvokimas, ir t. t.
Tradicinė pedagogika netinka netradicinės mąstymo sąrangos vaikams, bet už tai specialusis ugdymas, pagrįstas dėmesingu atsižvelgimu į individualius poreikius ir gebėjimus, yra absoliučiai universalus! Ir jeigu specialiųjų poreikių vaikų ugdymo principai (tam tikri, yra ir niekam tikusių) būtų taikomi bendrosios ugdymo programos vaikams – tai reikštų didžiulį mokymo metodų praturtėjimą. Specialioji pedagogika gali labai daug duoti tradicinei pedagogikai, t. y. – vaikams, kuriuos visus reikia suprasti, kuriems visiems reikia priėjimo, pagarbos ir galimybės atskleisti individualius gebėjimus.
Tas pats galioja ir aplinkos atžvilgiu: turintys specialiųjų poreikių vaikai gali blogai jaustis tradicinėje mokyklos aplinkoje, be sensorinių poreikių patenkinimo. Bet užtai neturintiems specialiųjų poreikių vaikams tikrai patiktų galimybė patirti daugiau malonios sensorinės stimuliacijos, būti ramesnėje aplinkoje ir dirbti komfortišku tempu.
Žinoma, turi likti galimybė pasiūlyti vaikui mokytis mažesnėje grupėje ar namuose, nes kai kuriems vaikams sunku pakęsti aktyvią socializaciją, triukšmą ar klasės sienų spalvą – būna ir taip. Net ir tokiu atveju galima sukurti progas trumpalaikiams kontaktams su mokyklos bendruomene, jeigu iškyla toks noras.
Faktas, kad mūsų mokyklos neišnaudoja tos tobulėjimo galimybės, kurią teiktų įtraukusis ugdymas. Nes atsikratyti mokinio yra paprasčiau ir dargi visiškai legalu. Tad įstatymo korektūra yra būtina. Kadangi ji dar nepriimta, tėvų opinija viešoje erdvėje (Facebook normaliai viešas) turėtų būti skleidžiama taip pat atsakingai – balsuosiantys Seimo nariai bus susidūrę su įvairiais komentarais ir argumentais. Mes jau gal nespėsime išsikovoti kokybiško įtraukiojo ugdymo savo vaikams, bet pasistenkime dėl kitų… bent nesutrukdyti.