Ji gabi. Sumani, kūrybinga. Ji kalba. Nors kitų mergaičių rately jai neatsiranda vietos, ji turi vieną draugę arba pakenčiamai išbūna tarp vaikų be draugystės. Laikoma keistuole. Per garsiai/neaiškiai/keista intonacija kalba, nerangiai juda (nešlubčioja, bet šokių konkursuose nedalyvauja). Domisi netikėtais, neįprastais dalykais, o net jei žavisi tuo pačiu, kuo ir bendraamžiai, jos susidomėjimo gylis ir detalių fiksavimas – visiškai nepanašus į bendraamžių… Ji sėkmingai baigia mokyklą, universitetą. Susiranda darbą ir gal netgi vyrą. Jai viskas tvarkoj!? Jūs to nebesakysite, mama-tėte, kuomet sužinosite, kokia jos vidinė būsena. Depresija, nerimo sindromas, nemiga, žema savivertė yra kaina, kurią sumoka autistės-moterys už meną atrodyti „normalia“.
Diagnozuoti autizmą mergaitėms yra sudėtingiau negu berniukams. Tam yra kelios priežastys, kurių pagrindinės yra dvi: 1. visuotinis įsitikinimas, kad autizmas būdingas tik berniukams arba ženkliai dažniau jiems būdingas negu mergaitėms; 2. mergaičių didesnis noras pritapti ir jo nulemtos maskavimosi technikos.
Mergaitės labiau stengiasi kopijuoti aplinkinius ir sudaryti „normalumo“ regimybę. Jos jautresnės aplinkinių nuomonei ir gerai slepia savo tikrąją prigimtį. Nėra aišku, ar šie polinkiai yra prigimtiniai, nulemti lyties, ar socialinio mergaitėms primetamo vaidmens ir joms keliamų lūkesčių, bet jie pasireiškia.
Bėda ta, kad nors jos labiau linkusios maskuotis negu berniukai, joms tai kainuoja tiek pat vidinių jėgų, kiek berniukams. Kiekvieną dieną mokykloje jos išgyvena lyg keleto valandų spektaklį, kuriame vaidino pagrindinį vaidmenį, kontroliuodamos savo kūną, balsą ir veido išraiškas su maksimalia koncentracija… Jos atlaiko kiekvieną dieną geriau ar blogiau, ir tai visuomet joms kainuoja keliskart daugiau jėgų nei jūsų darbo diena su viršvalandžiais. Tėvams atrodo – ne visi turi draugų, ir beveik visi nemėgsta mokyklos, ir mergaitė auga, manydama, kad yra nevykėlė, keistuolė, nepritapelė… O ji yra tiesiog autistiška!
Kalbantiems ir imituojantiems socializaciją vaikams taip pat reikalinga pagalba ir supratimas apie savo neurologiją, kuris padėtų geriau naviguoti šiame pasaulyje.
Bet kaip atpažinti, jeigu jos taip puikiai slepia savo išskirtinumą?
Čia pateiksiu 10 Sarah-Jane Critchley pateiktų požymių (originalas pirmoje nuorodoje):
1. Stiprus teisingumo pojūtis ir ryžtas apginti žmones, gyvūnus ar idėjas.
2. Reagavimas į pasikeitimus rutinoje (padidėjęs irzlumas, atsitverimas tylos siena, sunegalavimas);
3. Tam tikrų pojūčių (garsų, lytėjimo, kvapų) siekimas arba vengimas;
4. Neragauja naujo maisto ir nemėgsta valgomojo triukšmo;
5. Greitai įsivelia į ginčą, bet nežino, kaip jį užbaigti. Būna skriaudžiama, bet suaugę dažnai pamato tik jos atsaką į tai.
6. Kraštutinis perfekcionizmas;
7. Itin intensyvus domėjimasis kuo nors;
8. Dažnai būna viena arba stipriai prisirišusi prie vieno žmogaus;
9. Jai sunku susikaupti ir pradėti darbą. Įnikusi, ji nebenori nuo jo atsitraukti.
10. Užmaršumas ir išsiblaškymas.
„Tai kad taip kiekvienas žmogus – autistas,“ – jau numanau tokį šių kriterijų vertinimą.
Čia nekalbama apie drovumą ar ūmų charakterį, šie dalykai autisčių realybėje yra sisteminiai ir pasireiškia labai stipriai.
Tai, kad autistės mergaitės neišsiduoda, nereiškia, kad joms nereikalinga diagnozė. Ne, jos negaus didelio paketo pagalbos paslaugų, bet, būdamos geriau suprastos tiek aplinkinių, tiek pačios geriau pažinodamos save, gali išvengti psichoterapeuto kėdės ar kur kas blogesnių pasekmių, kokios ištinka nespėjusias iki tos kėdės nubėgti.
Mergaitėms pradėtas diagnozuoti autizmas vos prieš keletą metų. Vieni mokslininkai daro prielaidas, kad autistiškų moterų yra triskart mažiau nei vyrų, kiti – kad realus skaičius skiriasi vos dvigubai, esama ir nuomonių, kad santykis yra 1:1.
Ji labai pažeidžiama – autistiška mergaitė. Bet žinojimas teikia jėgos.
https://www.teachwire.net/news/why-autism-goes-unseen-in-girls-and-how-you-can-spot-it
https://www.theguardian.com/lifeandstyle/2019/apr/28/girls-women-autism-diagnosis-aspbergers