Kas yra autizmas

Šiandien Autizmo diena, ir mes paruošėme dovaną. Tai yra alternatyvus autizmo apibrėžimas – pagrįstas mokslu, argumentuotas, išsamus (pagal dabartinį autizmo ištyrimo būvį) ir suformuluotas autistiško žmogaus. Nick Walker yra jo autorius, vertimas – „Autisto tėčio“.

KAS YRA AUTIZMAS?

Autizmas yra genetiškai nulemtas žmogaus neurologijos tipas. Sudėtingas tarpusavyje susijusių savybių rinkinys, atskiriantis autistišką neurologiją nuo neautistiškos, dar nėra pilnai išnagrinėtas ir suprastas, bet naujausi įrodymai byloja, kad esminis skirtumas yra tas, kad autistiškoms smegenims būdingas didelis sinapsių jungčių skaičius ir jautrumas. Tai lemia intensyvesnes ir chaotiškesnes autistiško asmens asmenines patirtis, palyginus su neautistiškų asmenų: tiek jutiklinėse, tiek kognityvinėse plotmėse autistiškas protas linkęs fiksuoti daugiau informacijos, ir kiekvieno informacijos segmento poveikis linkęs būti ir stipresnis, ir mažiau nuspėjamas.

Autizmas yra vystymosi ypatumas. Tai reiškia, kad jis prasideda gimdoje ir daro įtaką vystymuisi įvairiose srityse per visą gyvenimą. Autizmas sukuria ypatingus, netipinius jutiminius bei kognityvinius mąstymo, judėjimo, sąveikos būdus. Viena dažnai pateikiama analogija yra ta, kad autistiški asmenys turi kitokią neurologinę „operacinę sistemą“, nei kad neautistiški asmenys.

Pagal dabartinius skaičiavimus, kažkur tarp vieno ir dviejų procentų pasaulio populiacijos yra autistiški. Nors asmenų, kuriems diagnozuotas autizmas, skaičius per pastaruosius keletą dešimtmečių nuolat augo, įrodymai liudija, kad šis augimas susijęs su didesniu visuomenės ir profesionalų dėmesiu, o ne su realiu autizmo plitimu.

Nepaisant persidengiančių neurologinių bendrysčių, autistiški asmenys stipriai skiriasi vienas nuo kito. Kai kurie autistiški asmenys demonstruoja išskirtinius kognityvinius talentus. Tačiau visuomenėje, sukurtoje pagal neautistiškų žmonių sensorinius, kognityvinius, vystymosi ir socialinius poreikius, autistiški asmenys beveik visada yra iki tam tikro lygmens neįgalūs – kai kurie akivaizdžiai, kai kurie – subtiliai.

Socialinio bendravimo sritys yra tai, kur autistiški asmenys dažniausiai būna neįgalūs. Autistiško vaiko sensorinė pasaulio patirtis yra intensyvesnė ir chaotiškesnė nei neautistiško vaiko, ir nuolatinė būtinybė naviguoti ir integruoti šią patirtį reikalauja daugiau autistiško vaiko dėmesio ir energijos. Tai reiškia, kad autistiškas vaikas turi mažiau galimybių sutelkti dėmesį ir energiją ties socialinio bendravimo subtilybėmis. Nesugebėjimas pateisinti neautistiškų asmenų socialinių lūkesčių dažnai baigiasi socialine atskirtimi, kas toliau augina socialinius sunkumus ir trukdo socialinį vystymąsi. Dėl šios priežasties autizmas dažnai būdavo neteisingai suprantamas kaip „socialinių ir bendravimo trūkumų“ rinkinys tų, kurie nežino, kad autistiško asmens socialiniai iššūkiai yra tiesiog intensyvios ir chaotiškos autisto sensorinės ir kognityvinės patirties šalutinis efektas.

Autizmas vis dar plačiai traktuojamas kaip „sutrikimas“, bet šis požiūris pastaraisiais metais buvo užginčytas neuroįvairovės modelio šalininkų, kurie teigia, kad autizmas bei kiti neurokognityviniai tipai yra tiesiog natūralios žmogaus bioįvairovės dalis, kaip tautybė ar seksualinė orientacija (kas praeityje irgi buvo patologizuojama). Galiausiai – apibūdinti autizmą kaip sutrikimą yra labiau vertinimas negu mokslinis faktas.