Dešimtmetės nekalbančios autistiškos mergaitės Cadence tėvai padarė tokį bandymą… Tai nėra mokslinis tyrimas, tik mažos imties socialinis eksperimentas, bet rezultatai – ganėtinai vaizdūs ir verčiantys susimąstyti.
Taigi, Cadence savo kambaryje iš smulkių žaislų sukūrė spalvingą instaliaciją. Tėvai nupaveikslavo ir publikavo keturiose skirtingose Facebook grupėse: paprastoje tėvų grupėje, autistiškų vaikų tėvų grupėje, vaikų raidos specialistų grupėje ir suaugusių autistų grupėje. Visur darbas buvo pristatytas anonimiškai, kaip 10-metės mergaitės kūrinys, nenurodant jos diagnozės.
Iš viso keturiose grupėse sulaukta 380 komentarų, kuriuos Cadence tėvai kiekvienoje grupėje apibendrino keliais sakiniais.
Autistiškų suaugusių grupėje dominavo komentarai daugmaž tokie: „meno kūrinys!“, „kokios spalvos!“, „labai kūrybiška“ ir pan.
Autistiškų vaikų tėvų grupėje komentuota užuojautomis bei pasiguodimais: „kaip gaila, kad mūsų vaikai nemoka žaisti“, „mano vaikas taip daro taip pat – tai taip slegia“, „turbūt, taip daro dėl atskirties jausmo“, „o ne, maniškis irgi visuomet pridaro netvarkos“.
Specialistai ėmė dalyti patarimus ir pastebėjimus: „polinkį rikiuoti daiktus galima panaudoti socialinių įgūdžių lavinimui“, „yra terapijų, kurios padėtų jai išmokti žaisti tinkamai“, „rikiavimas yra požymis, kad trūksta simboliais ir intuicija pagrįsto žaidimo gebėjimų“.
Ir pozityviausi komentarai buvo – kaip netikėta! – paprastoje tėvų grupėje, kur niekas įtart neįtarė, jog instaliacijos autorė yra autistė: „oho, čia tai atkaklus vaikas!“, „galingai!“, „tai bent kūrybiškumas!“
Galbūt, ne viskas, ką padaro diagnozę turintis žmogus, turi būti vertinama pro autizmo prizmę?