Pirmiausia, Barrio Levinsono, Barrio Morrow ir Ronaldo Basso kūrinys yra visai ne apie autizmą.
Tačiau jo populiarumas ženkliai padidino susidomėjimą juo visais
lygmenimis: apie tai daugiau imta kalbėti žiniasklaidoje, išaugo
mokslinių tyrimų skaičius ir netgi padaugėjo diagnozuotų atvejų (manoma,
jog iš dalies tai yra sutapimas, mat lygia greta gerėjo diagnozavimo
metodai, iš dalies - tai tikrai buvo filmo šalutinis efektas, mat,
sužinoję apie tokį reiškinį, žmonės ėmė daugiau kreiptis dėl vaikų ar
savo pačių ištyrimo).
Autistų bendruomenė už šią prezentaciją
nesijaučia itin dėkinga. Dustino Hoffmano įkūnytas Raymondo Babbitto
personažas daugeliui jų nepasirodė tas, su kuo jie galėtų tapatintis. O
ta aplinkybė, jog jis buvo savantas, padarė meškos paslaugą daugybei
autistų, kuriems iki šiol pasitaiko sutikti žmonių, kurie ima jų
akivaizdoje berti dantų krapštukus ir primygtinai reikalauti vienu
žvilgsniu juos suskaičiuoti arba pademonstruoti kokį kitą matematinį
triuką.
Bet „Lietaus žmogus“ nieko nemeluoja apie autizmą, koks
išskirtinis bebūtų herojus. Jame įspūdingai perteikiamas Raymondo juslių
jautrumas, koks būdingas daugeliui autistų. Prisirišimas prie rutinos -
galbūt, kiek kraštutinis, bet tikrai būdingas realybėje, ir ypač
akivaizdus, jeigu žmogus leidžia dienas saugią monotoniją
garantuojančioje globos įstaigoje. Mažiau tikroviški atrodo jo manieros
ir komunikavimo stilius, kurie yra unikalūs, sukurti Dustino Hoffmano
bendraujant su savantu Kimu Peeku, iš kurio taip pat buvo pasiskolinti
ir fenomenalūs, itin reti, personažo intelektualiniai gebėjimai.
Pastarieji bruožai teikia personažui išskirtinumo, dėl kurio jis nėra
itin parankus pavyzdys autizmui iliustruoti. Tad „Lietaus žmogus“ nėra
atsakymas į klausimą, kas yra autizmas, jokiu būdu.
Tai yra istorija, pasakojantį apie žmogišką ryšį.
Charlis Babbittas, įkūnytas Tomo Cruiso, koks bebūtų egocentriškas
pirmoje kino pusėje, iškart parodo pozityvaus santykio potencialą,
nesuteikdamas didelės reikšmės brolio negalios faktui. Iš pradžių tai
pasireiškia jo poreikių ignoravimu, vėliau - rūpestingu jų paisymu. Jis
nesupranta, kodėl tėvas nuslėpė nuo jo brolio egzistavimą - negalia jam
neatrodė kiek nors svari priežastis. Ir tai šiame kūrinyje yra gražu.
Mat Raymondas nėra tiesiog kažkokios neurologinės būklės ambasadorius.
Jis yra asmenybė, kuri dalyvauja santykyje su kitu žmogumi, kuriame jie
vienas kitą ima pažinti ir atkurti prarastą ryšį.
Scenaristai
nedrįso pernelyg skverbtis į Raymondo vidų, neįgarsino jo minčių, jausmų
ir ačiū jiems už tai, nes tokios arogancijos autistai iš realaus
gyvenimo nebūtų jiems atleidę. Bet jis yra įdomus, sudėtingas, aktyvus
personažas, ir žiūrovas be išraiškingų mimikų ir turtingų dialogų
puikiai supranta jo vidinę dilemą tarp siekio sugrįžti į saugią įprastą
aplinką ir noro būti su vėl atrastu broliu. Kai jis neatsisuka
išvažiuodamas, mes galime numanyti, kad jo jausmai kiti negu išorėje
matoma išraiška.
Jis sukelia žiūrovui empatiją, finale neiškyla
klausimas, kodėl Charlis Babbittas nori globos teisių. Todėl, kad jie
broliai ir yra artimi, jokio čia kilnumo ar pasiaukojimo (ne, Tomo
Cruiso sukurtas personažas nėra tas, kuris prisiimtų geradario kankinio
dalią net ir už tėvelio paliktus broliui milijonus).
Pirmasis autistiško personažo pasirodymas Holivudiniame ekrane - visiškai ne apie autizmą. Jis yra apie tai, jog žmogus gali išgirsti, pamatyti ir pažinti kitą žmogų, kokie skirtingi jiedu bebūtų. Tai yra jautri dviejų brolių prarasto ryšio atkūrimo istorija, ne mažiau.
https://www.theguardian.com/film/2018/dec/13/rain-man-at-30-autism-hoffman-cruise-levinson