Meilę literatūrai bandžiau diegti nuo naujagimystės: vaikas žaisdavo, skambant Tolkieno prozos skaitiniams, lietuvių ir kitų tautų pasakoms… Tikriausia, repertuaras mūsų buvo parinktas ne itin sėkmingai, mat atžala, pramokusi sėdėti ir maskatuoti rankomis, į visus knygos formato daiktus, kokie jie bebūtų spalvingi ir prikimšti langelių ar magnetukų, atsakydavo protestu.
Po tam tikros sekos domėjimosi rašytiniu ir pieštu žodžiu antplūdžių ir atoslūgių, daugmaž po 4-ojo gimtadienio nusistovėjo šioks toks stabilus pozityvus santykis su knyga ir skaitinių prieš miegą tradicija – beveik kaip su neurotipiniais vaikais. Sakau „beveik”, nes nutuokiu, kad neurotipiniai vaikai klausosi knygutės, padėję galvą skaitančiam tėveliui ant peties, ir įdėmiai klausosi… Mūsų vaikinas irgi taip yra pasielgęs keletą kartų, bet dažniausiai visą skaitymo laiką zuja po lovą, konstruodamas transformerius iš tam originaliai neskirtų elementų, burzgina lenktyninių mašinų motorus, skraidina lėktuvus ir daro kitus dalykus, kurių nespėjo per dieną.
Taip ir traktuodavau tuos mūsų „skaitymus” – kaip keletą minučių, per kurias jis tiesiog spėja susitaikyti su mintimi, kad diena baigėsi ir teks pamiegoti. Bet skaitydavau atsakingai – išraiškingomis intonacijomis, taisyklingu kirčiavimu ir kiek garsiau nei burzgia nepailstantys transformerių kūrėjo motorai.
Vieną vakarą skaitau „mėgstamiausią” (kaip maniau, dėl nemenkos trukmės) Evelinos Dačiūtės ir Ingos Dagilės knygą „Drambliai ėjo į svečius”. „…pamatė, kaip jo draugai drambliai…” stabteliu, žvilgtesliu į padaužą, o vaikis išpyškina mintinai „SUNKIAI RAUNA DIDŽIULĘ PALMĘ”. O tai tau! Jis klausosi! Jis ne tik klausosi, jis mintinai moka pasaką! Visą tą laiką, kol aš dvejojau, ar turi krislą prasmės mano raiškiojo skaitymo įgūdžių lavinimo seansai, jis viską girdėjo, suprato ir nuoširdžiai mėgsta šitą pasaką. Negana to, jis ištarė vienu kartu 4 žodžius, jo kasdienybėje nevartojamus.
Egzaminavau ir toliau, ir įsitikinau, kad mano mažylis klausosi skaitymo. Prisiminiau kadaise matytus teiginius, kad autistiškiems vaikams būna sunku susikaupti ir įsiminti, sėdint vietoje, todėl jiems tinka mokytis vaikštant, šokinėjant… Taigi, kol burzgia motorai ir virš mano galvos skrieja raketos – ramu, informacija keliauja tiesiai į imlias (ne)klausytojo smegenis. O jeigu suabejoju – galiu jo perklausti ir, kaip visuomet, nustebti.
