„Gyvenime reikės!“ – tai yra kilnus rūpestis, nenuginčijamas argumentas, svarus paaiškinimas tų didelių, neįveikiamų ar sunkiai įveikiamų reikalavimų, kokius keliame vaikams.
Aš visa širdimi palaikau idėją, kad jaunas žmogus turi būti skatinamas tobulėti ir mokomas įvairių dalykų, įskaitant labai sudėtingus ir daug pastangų reikalaujančius. Bet negaliu garantuoti, kad būtent to gyvenime reikės.
Pradėsiu iš tolo. Vienas žmogus sulaukė pilnametystės, ir tėvai jį nuvedė į vairavimo mokyklą. Žmogus nenorėjo vairuoti, bet tėvai pasakė „gyvenime reikės“. Žmogus atlankė kursus, išlaikė egzaminus, gavo teises, numetė į stalčių ir niekada nebeištraukė. „Palauk, tau reikės važinėti į darbą“ – pranašavo aplinkiniai. Žmogus išsinuomavo butą priešais savo darbovietę. „Ot turėsi vaikų, juos reikės visur vežioti, prisireiks vairuoti“ – neprarado vilties autofanai. Gimė vaikai, ir nekilo idėjų užrašyti juos į baseiną kitame miesto gale, o vairuotojo pažymėjimas savaime suseno, kol baigėsi galiojimas. Gyvenime neprireikė. „Palauk, palauk, dar užsimanysi“ – kartais atkakliai primena tėvai, bet juk jau iš principo nebeužsimanys, nu!
Yra daugybė dalykų, kuriuos mes įsivaizduojame kaip neišvengiamus ir būtinus, bet jie tokie nėra.
„Tau gyvenime reikės anksti keltis!“
Kuo toliau, tuo labiau mažėja veiklų, tiksinčių 8-17 grafiku. Laisvai samdomi specialistai, pramogų sektoriaus darbuotojai, pavežėjai, įvairių paslaugų tiekėjai, muzikai, šokėjai, dailininkai ir aktoriai bei kai kurių verslų iniciatoriai dirba lanksčiu grafiku. „Ne visi gali dirbti lanksčiu grafiku!“ – girdžiu jau argumentą. Lygiai taip pat ne visi gali dirbti nelanksčiu grafiku, ir kas negali – tie tiesiog nedirba 8-17.
„Gyvenime reikės tvarkyti būstą, skalbti, ruošti maistą!“
Tikriausiai, pabandyti teks, bet esama apsčiai paslaugų, kuriomis naudojantis galima minimalizuoti pastangas ar apskritai pilnai atsisakyti jų. Buitinė technika taip pat neįtikėtinai redukuoja tuos rūpesčius. Aš jau tingiu robotą-siurblį įjungti, užknisa traukti jam iš kelio tuos sėdmaišius!
„Gyvenime reikės bendrauti su žmonėmis, kurie tau nepatinka, ir tuo pačiu – stengtis patikti jiems!“
Nežinau, kas tai pirmas sumanė, bet bent jau mums puikiai sekasi išvengti kontakto net su tais, kurie mums patinka!
Ir žinote, beveik kiekvienas iš tų „reikės“ – tų dalykų, kurių skubame išmokyti vaikus – ateityje gali būti visiškai nepanaudotas arba panaudotas minimaliai, kaip tas vairuotojo pažymėjimas žmogaus, kuris nekenčia vairavimo.
Kaylene George neseniai kaip tik publikavo vertingus pamąstymus šia tema (nuoroda apačioje), ir ji siūlo užuot darius prielaidą, kad gyvenime vaikams reikės to ir ano, pasvarstyti, kaip jie galėtų pasiekti tam tikrų tikslų kitais keliais negu standartiniai ir visuotinai įsivaizduojami kaip teisingi. Gal indus gali pakeisti vienkartiniai, gal tam tikrus buities, logistikos klausimus galima išspręsti kitais negu „pasidaryk pats“ metodais. Nes yra dalykų, kurių dalis autistiškų žmonių negali pasiekti, arba jų siekis reikalauja neadekvataus pastangų indėlio, arba jų paprasčiausiai per anksti reikalauti. Ir tokiais atvejais reikalinga pakeisti savo perspektyvą, ir pasvarstyti, kas tie „reikės“.
O aš dar norėčiau pridurti, kad svarbus yra nuoširdumas argumentuojant.
Keltis anksti ryte raginame ne todėl, kad gyvenime iš tiesų neišvengiamai to reikės, o todėl, kad mums, suaugusiems, yra paprasčiau visiems kartu sutarti prisitaikyti prie vieno bendro grafiko.
Trigonometrijos mokoma ne todėl, kad gyvenime reikės (greičiausiai nereikės), o todėl, kad tai yra patogus įrankis matematiniams, loginio mąstymo gebėjimams lavinti ir matuoti.
Ir indus plauti prašome ne todėl, kad gyvenime reikės, o todėl, kad norime buityje pagalbos – čia mūsų gyvenime to reikia, pripažinkim. Ir dar todėl, kad perskaitėm tėvams skirtoje literatūroje, jog privalome vaikus įtraukti į buities darbus, kitaip sužlugdysime jų ateitį. O mes norime būti geri tėvai, todėl zyziam dėl indų.
Vaikams reikalinga ir naudinga mokytis dalykų, kurių jie dar nemoka – ir punktualumo, ir atsakomybės, ir trigonometrijos, ir indų plovimo, ir vairavimo. Bet ne todėl, kad gyvenime reikės, o todėl, kad šiandien jiems reikia augti, gyventi įdomų turiningą gyvenimą ir paprasčiausiai todėl, kad jie visa tai GALI.
Pripažinkime, mes žinot nežinome, ko tam gyvenime reikės. Prieš 10 metų „freelanceris“ buvo kietas ekscentrikas, šiandien tokių apstu, o „plauti indus“ jau seniai reiškia „sudėti/ išimti iš indaplovės“. Ko iš tikrųjų reikės, tai tvirtos psichologinės sveikatos, gebėjimo atskirti savo poreikius nuo kitų žmonių, ir juos derinti teisingai prioritetizuojant, ir meilės tokiam, koks esi šiandien, o ne tam tobulesniam, koks būsi ateityje.
Su mokslo metų pradžia!