Vaikų gynimo diena šiandien. Mūsų namuose ji prasideda jogurtiniu braškių tortu ir žaidimais nauju žaislu, kuriuo dar vakar palepinome Kunigaikštį (geras dalykas yra tos proginės nuolaidos).
Nuo ko gi vaikus ginsime? Nuo mokyklos, turbūt… Kuri yra gera? Kur aš galiu išgirsti, kad mano vaikas laukiamas, o ne atodūsius apie tai, kaip čia tą problemą spręsti ir specialiuosius poreikius patenkinti? Kurioje jam nesprogs smegenys nuo dvidešimties vaikų normalaus vaikiško klegesio? Kur jis galės parodyti savo gebėjimus ir išmokti dalykų, kurių dar nemoka dabar? Kas sugebės jo prigimtinį smalsumą paversti žiniomis, įgūdžiais ir patirtimi, kuri pravers gyvenime? Aš nežinau.
Yra vaikų, kam mokyklinė aplinka tiesiog nepalanki savaime. Pradedant nuo skambučio, kuris itin jautrios klausos vaikui smogia lyg plaktuku į ausį, baigiant galybe nenumatytų spontaniškų impulsų, sklindančių iš daugiau kaip dvidešimties žmonių klasėje, o taip pat ekskursijomis, kontroliniais ir galybe elgesio normų laikymosi reikalavimų. Labai daug įtampos.
Ir štai, The Sydney Morning Herald randu tokį įdomų švietimo reikalus nušviečiančio žurnalisto Adamo Carey tekstą, kuriame aptariami teigiami nuotolinio mokymosi efektai, pasireiškę Melburno mokyklose skirtingiems mokiniams.
Autistiška mergaitė pagaliau gali susikaupti ir mokosi karantine lengviau ir efektyviau nei klasėje, kur ją nuolatos blaškydavo kitų vaikų keliamas šurmulys. Vaikai, kurie nemėgo mokyklos aplinkos, šiuo laikotarpiu rodė geresnius rezultatus negu anksčiau. Kam būdingi nerimo simptomai, kas vengdavo mokyklos – suklestėjo nuotolinio mokymo metu. Ir netgi vaikai, kurių lankomumas nukentėdavo dėl smurto šeimose, karantino laiku galėję nukeliauti mokytis į šveitimo įstaigų suteiktas patalpas, užmezgė stipresnį ryšį su mokykla.
Straipsnis baigiamas Caroline Chisholm katalikiškos mokyklos Melburne direktoriaus Marco DiCesare tikinimais, jog negalima ignoruoti tokių akivaizdžių šio priverstinio eksperimento rezultatų ir ieško būdų pritaikyti nuotolinio mokymo elementus mokyklos kasdienybėje.
Lietuvoje nežinau, ar tokių rezultatų kur buvo. Iš nuvilnijusio per Facebooke’ą tėvų plaukų rovimosi nuo galvų fleshmobo susidaro įspūdis, kad nelabai ten streso pamažėjo kam nors…
Bet už tai neseniai buvo patvirtinta mokymosi namuose tvarka, kurią bus galima pasitelkti jau nuo šio rugsėjo. Ir tai yra geras dalykas.
Gal mums ir atrodo, kad mokykla yra kokia tai vienintelė ir nepakeičiama socialinė terpė, kurioje mokomasi būti su kitais. Bet iš tiesų tai ganėtinai nenatūrali aplinka, kokioje daugiau niekada nebeatsiduriame gyvenime: palikus švietimo grandis, mums niekada nebetenka būti tokiame dideliame bendraamžių būryje (ar šiaip tokiame dideliame kolektyve vienoje patalpoje dirbant), nebetenka gyventi tokiose aršiose konkurencinėse sąlygose (nebent renkamės sporto karjerą) ir retai kada patiriame tokį milžinišką bendravimo krūvį.
Aišku, mokykla yra geras formatas mokytis, bet tai nėra vienintelis geras formatas, ką parodė štai šis laikotarpis, kuomet vaikai ir pedagogai vis tik stebėtinai lanksčiai žaibiškai perėjo į savaip tausojantį nuotolinio mokymo režimą.
Šita karantininė patirtis, manau, labai daug ką pailiustravo, ir mes galime pasidaryti išvadas, ir galbūt šiek tiek mažiau prietarų veikiami rinktis geriausią mūsų vaikams mokymosi formatą – tradicinį arba ne.
O kaip jūs? Irgi nervinatės, belaukdami žinių, kuri mokykla tenka pirmokui?..