Autizmo diena, autizmo mėnuo karantine

Vakar autizmo diena pagrndinėse žiniasklaidos priemonėse „pasimetė“. Kryptingai neieškojau, o pagrindiniuose puslapiuose vis viena karaliauja pandeminės aktualijos, ir nekrito į akį jokia ženklesnė publikacija. Ir taip netikėtai sau atsidusau su palengvėjimu „kaip gerai!“

Kas gerai? Kodėl gerai? Nejaugi karantino sąlygomis neturėtume toliau skleisti žinių apie autizmą? Argi tai nebuvo gera proga kalbėti apie tai, ką patiria autistiški žmonės izoliacijoje? Juk tai yra puikus metas kalbėti apie rutinos svarbą ir kaip palengvinti karantino metu radikalius rutinos pokyčius žmonėms, kuriems tai gyvybiškai aktualu! O ponas nerimas? Kokie didžiuliai nerimo paaištrėjimai ištinka pažeidžiamus asmenis, kuriuos bendras negatyvus informacijos fonas veja iš proto.

Tai būtų geros temos, bet aš jau ŽINAU, kad niekas negvildentų jų. Viskas, ko galiu tikėtis iš stropiai atžymėtos Autizmo dienos žiniasklaidoje – tai tipinis ankstyvų požymių sąvadas, naftalininiai aiškinimai, esą autistai neturi empatijos, esą jie būna „lengvi“ ir „sunkūs“ ir tik atkaklus darbas nuo ryto iki vakaro austišką vaiką pavers kokybišką gyvenimą gyvenančiu suaugusiu, niekuo neišsiskiriančiu iš neurotipinės minios… Dar galima tikėtis vienos-kitos graudžios istorijos, dalykiško apgailestavimo dėl specialistų trūkumo ir įtraukiojo ugdymo taikymo vėlavimo, na ir kokios nors ponios optimistinių tikinimų, kad jeigu jie ves vaiką į jos įstaigą kasdien aštuonioms valandoms už didelius pinigus, tai jie taps tokie, kaip tėveliai ir svajojo, jų laukdami.

Egoistiškai pasidžiaugiau, kad praleidau. Man atrodo, mūsų laukia ypač ramus ir normalus „autizmo mėnuo“ be spaudimo taisyti savo neteisingus ir nepatogius vaikus, be primetimų, kaip mums juos matyti ir kokių „priemonių“ „skubiai“ griebtis. Mes galime karantine, namuose stebėti juos tokius, kokie jie yra. Įsiklausyti į juos. Suprasti. Be komentarų iš pedagogų apie tai, kas nepavyko. Be nesėkmingų bandymų susidraugauti viešose erdvėse. Be teisiančių žvilgsnių (nebent išlindote su vaiku į prekybos centrą, ir dar abu be kaukių). Be progų palyginti savo vaiką su bendraamžiais. Štai jis – tikras autizmo mėnuo.

Pridedu proginių nuorodų. Kaylene George primena tris paprastus būdus tapti geresniu autistiškų žmonių gynėju (per jų girdėjimą, jų balsų sklaidą ir palaikymą):

https://autisticmama.com/3-steps-to-be-a-better-autism-ally-this-april/

Ir šiek tiek subjektyvaus Jude Clee pasidalinimo, ką reiškia būti autistišku spec.pedagogu ir taikytis su Autizmo mėnesio klaidingų koncepcijų srautu:

This Post Has One Comment

Parašykite komentarą