Apie ausis

Skaitome knygą. Tą pačią, mylimiausią jau gerą pusmetį, o gal ir metus – aš pamečiau laiką. Ir tebebandau išpešti iš Linos Žutautės kūrinio auklėjamosios naudos:

– O tavo ausytės nepabėgs, nes visuomet klausai mamos ir tėčio!

Vaikas dėbteli į mane taip įtariai (matyt, niekada nesvarstė tokio nuotykio tikimybės)… paliečia savo ausį… Ir reziumuoja:

– Ausis neturi kojyčių! I rankyčių!

Patyrinėjęs dar sekundę, visai nusiramina:

– Tvirtai laikosi.

Deja, bet grėsmė netekti ausų kunigaikščio neįtikina… Girdi jis mus, matyt, dėl kitų priežasčių 🙂

Parašykite komentarą

Close Menu