Kai vaikas mušasi…

Norisi prasmegti tokiomis akimirkomis. Atrodo, tai gali nutikti tik smurtą toleruojančioje šeimoje, tik asocialams, tik neauklėjantiems, neteisingiems, bet ne man! Kas nutiko mano vaikui? Gal tai dėl tų dviejų „Tom&Jerry“ serijų, kurias atsitiktinai pamatė svečiuose? Gal dėl to, kad šyptelėjau, kai tramdžiau piktuką dar metinukui pirmą kartą? Nepakankamai griežtai auklėju? Nemoku išaiškinti pasekmių? Nesilaikau nuoseklumo, per daug leidžiu? Kaip save galėčiau išbalinti visuomenės teismo akivaizdoje? Kaip galėčiau išsivaduoti iš kaltės ir bejėgiškumo?

Taip, jausmas ne iš maloniųjų, išties. Baikime savigailos seansą ir pamėginkime įsivaizduoti, ką jaučia vaikas.

Vaikai nenori rėkti, spardyti, kandžioti, trankyti, žnaibyti, draskyti ar mėtyti daiktus, kai jie gerai jaučiasi. ELGESYS YRA KOMUNIKACIJA. Turime įsiklausyti ir išgirsti. Jeigu vaikas imasi tokių radikalių priemonių – nesvarbu kad gal jam niekas nelinkėjo blogo – akivaizdu, kad jis kenčia, ir tik atliepdami vaiko poreikius galime užtikrinti jo ir aplinkinių saugumą.

Pamėginsiu įvardinti keletą galimų problemų, apie kurias vaikas gali pranešti šiurkščiu elgesiu.

1. SENSORIKA. Pojūčiai yra dažniausi „agresyvaus“ elgesio provokatoriai. „Agresyvų“ dedu į kabutes, kadangi tai yra verčiau desperatiškas pagalbos šauksmas nei tikslingas bandymas ką nors nuskriausti. Gal ir negalime visuomet pašalinti nepageidaujamų dirgiklių (pvz, triukšmo lygio mokykloje), bet supratimas, žmogui kenčiant nuo juslių įsitempimo, ir galimybė gauti atokvėpį nuo jų, gali daug ką pakeisti.

2. FIZINĖ SVEIKATA. Autistiškas vaikas, netgi kalbantis, nebūtinai pasakys, kad jam skauda. Taigi, staiga paūmėjęs irzlumas jau gali būti dingstimi apsilankyti pas medikus. Migrenos, PANDAS, mitochondijos ligos ir kiti nepastebimi susirgimai gali lemti chronišką blogą savijautą, dėl jos – prastą emocinę būklę ir atitinkamą elgesį.

3. TERAPIJŲ ĮTAMPA. Vaikai turi būti mokomi, kad atskleistų savo talentus, tobulėtų ir tiesiog gyventų turiningesnį gyvenimą. Bet kartais jiems gali būti per daug. Viena problema yra per didelis krūvis, kita – per didelis tėvų greito progreso troškimas, spaudimas vaikui. Nuovargis tokiu atveju yra mažiau kenksmingas negu vaiko nuolat stebimas tėvų nepasitenkinimas juo ir jo esama raidos/mokymosi stadija.

4. PATYČIOS. Autistiški vaikai yra itin jautrūs patyčioms ir atstūmimui. Netgi jeigu išoriškai reakcija į „draugišką“ paerzinimą gali atrodyti neproporcinga, tai yra signalas, kad vaikas patyrė didelį vidinį skausmą.

5. KOMUNIKACIJOS TRIKDŽIAI. Įsivaizduokite, restorane prieina padavėjas ir maloniai klausia, ko norėtumėte. Norite lazanijos ir tai pasakote.
– Tai ko norėtumėte?
– Lazanijos ir stalo vandens.
– Steiko su mėlynėmis?
– Ne, lazanijos ir vandens.
– Gal galėtumėte pakartoti?
– Lazanijos!
– Ledų?
– Ne!
– Kakavos?
– Ne!!!
– Pliušinio meškiuko? Kur gi jis? O! Štai. ateina meškiukas apsikabinti!

Tęsinys jau nuo jūsų mandagumo ir susitvardymo įgūdžių tepriklauso, o autistiškiems vaikams, net ir labai gerai kalbantiems, pasitaiko patirti būtent tokio stiliaus nesusikalbėjimų, kuomet jų žinutė yra labai elementari, o tėvai/bendraamžiai/mokytojai tiesiog nesupranta. Todėl tobulinti tarpusavio komunikaciją būtina, ir tam tinka visi būdai, kokie tik egzistuoja.

6. NEPAGARBA. Kartais autistiškų vaikų tėvai, ypač tų vaikų, kuriems diagnozuotas prastas kalbos suvokimas, kalbasi apie vaiką su terapeutu ar partneriu, jam esant kambary, ir nesusimąsto, kad aptariamasis girdi ir suvokia daugiau negu jie mano. Tai yra nepagarbu ir gadina vaikų-tėvų santykius, tai skaudina, dėl ko gali pagausėti ir aštrių reakcijų. 
Apskritai, manymas, kad vaikas kažko nesupranta, nesugeba ir nesuteikimas jam galimybių bandyti būna gniuždantis, ir dažnai veda link „sunkaus“ elgesio – čia ir dabar arba paauglystėje.

7. AUTONOMIJA. Yra dalykų, kuriuos reikia padaryti, nes aš taip pasakiau. Reikia valytis dantukus, keliauti pas logopedę ir apsivilkti striukę, kai šalta, bet yra milijonas su trupučiu dalykų, kuriuos galima ir reikia leisti rinktis. Ir gerbti pasirinkimą. Jeigu už vaiką nuolat sprendžiama ir kiekvienas jo žingsnis reguliuojamas, tik laiko klausimas, kada tie žingsniai išsprūs iš kontrolės, ir suvaržytas vaikas pamėgins išsivaduoti. Net ir neurotipiniams vaikams mamytės kieme liepia „pastatyk pilį, eik nučiuožk nuo čiuožynės, pasisupk, nesėdėk, pabėgiok, prirink akmenukų į kibirėlį“ – tarsi be instrukcijų jie nė krustelėti negali. Skirtumas tik tas, kad neurotpinis vaikas kartą privers mamą atsitokėti žodžiais „aš pats/-i žinau, ko noriu“, o autistiškas gali pasakyti kūno kalba, kuri tėvams nepatiks.

8. NERIMAS. Vidinė ramybė ir saugumo jausmas yra prabanga daugeliui autistiškų žmonių. Kartais labai nedideli pokyčiai, kaip dienotvarkės svyravimai ar naujas drabužis gali tapti įtampos šaltiniu. Neramus vaikas turi visuomet būti informuotas, kas jo laukia, žinoti vienu žignsiu į priekį, kas bus. Jeigu jį trikdo maži dalykai, įsivaizduokite, kaip išmuša iš vėžių stambesni, kaip tėvų konfliktai/skyrybos, kraustymasis, kelionės, ugdymo įstaigos keitimas… Visa, kas neurotipiniams vaikams kelia įtampą ir intensyvius išgyvenimus, autistiškam vaikui griauna jo pasaulį ir išmuša žemę iš po kojų.

9. SAVISTIMULIACIJOS POREIKIS. Jeigu vaikas atsiduria situacijoje, kur jam neleidžiama lakstyti, šokinėti, skleisti garsus, plasnoti ir kitaip reikštis, ta suvaržyta energija kažkada išsilies, ir gal ne tokia gražia forma, kaip įprasta savistimuliacija. Dėl panašios priežasties būna, kad vaikas „sulaukėja“, išeidamas iš darželio: ilgai tvardęsis, išsilieja it ugnikalnis. Geroji žinia: jeigu vaikas siautėja jums asmeniškai – esate jo saugi zona ir turite jo pasitikėjimą.

10. NORI DĖMESIO. Taip, vaikai dažnai siekia dėmesio. Netinkamu elgesiu jie išreiškia nusivylimą, kai to dėmesio negauna. Ir tuomet suaugę iš paskutiniųjų tvardosi, kad ginkdie nesuteiktų dėmesio ir nepaskatintų tokio elgesio ateity. Tai suveiks, kai vaikas galutinai nusivils suaugusiais šalia ir nebelaikys jų dėmesio didžiausia vertybe savo gyvenime. Bet dėmesys neturėtų būti deficitas jokiuose santykiuose. Vaikai prašo dėmesio tiek, kiek jiems reikia. Norėti dėmesio nėra joks nusikaltimas, mes visi norime ir dėmesio, ir įvertinimo, ir būti išklausyti, ir sulaukti atsako į kiekvieną savo socialinį judesį. Vaikų (visų) dėmesio poreikis yra visiškai tikras, svarbus ir objektyvus, kurį reikia tenkinti lygiai taip pat, kaip malšinti alkį bei troškulį.

Užtikrinti visuomet gerą vaiko savijautą ir atliepti visus jo poreikius yra labai sudėtinga, bet yra svarbu suvokti, kad vaikas neturi piktų kėslų, kai pratrūksta. Svarbu išlikti supratingiems ir užuot skyrus bausmes pasirūpinti, kad aplinka būtų kuo mažiau provokuojanti. Užbėgti incidentams už akių yra lengviau negu išpešti auklėjamosios naudos iš jau įvykusių. Saugi aplinka, daug pozityvios stimuliacijos, kuo mažiau sensorinių dirgiklių, kuo efektyvesnė ir sklandesnė komunikacija, pagarba vaiko asmeniui, jo protui, gebėjimams ir asmeninei erdvei, gera sveikata ir daug dėmesio neeliminuos nepageidaujamo fizinio bendravimo visiškai, jeigu tai nutinka, nes tos vidinės įtampos yra labai gajos, bet sudarys sąlygas vaikui tai „išaugti“. Palaikomas, jis išmoks geriau ir geriau valdyti savo veiksmus, kai užplūsta siaubingai stiprūs išgyvenimai. (Bet išgyvenimai liks, kur buvę. Tikslas yra padėti žmogui juos išreikšti saugesniais būdais).

Tėvai, kuriems pažįstama ši problema, turbūt, norės įsiskaityti į šiuos du straipsnius:

https://wearelikeyourchild.blogspot.com/2014/05/a-checklist-for-identifying-sources-of.html

http://www.thinkingautismguide.com/2016/08/when-autistic-children-are-aggressive.html

Taip pat palieku nuorodą į programą, kurios patys nebandėme, bet kuri atrodo patikima ir galinti padėti šeimoms, kur iškyla dilemos dėl vaikų apgyvendinimo institucijose ir tikras pavojus namiškiams, arba tiesiog tiems, kas jaučiasi pasimetę autistiško vaiko auginimo kelyje. Šiuo metu jie nerenka naujos grupės, bet galima užsiprenumeruoti naujienas ir prisijungti prie programos vėliau, kai bus renkama nauja grupė. Ji yra mokama ir brangi (virš 500$), susideda iš individualių Skype konsultacijų anglų kalba.

https://calmthechaosframework.com/

Joks vaikas nėra monstras, siekiantis išsekinti savo tėvus, įbauginti bendraamžius ir sukelti rūpesčių ugdymo įstaigoms. Jie visi nori būti meilūs, šypsotis ir maloniai leisti laiką su šeima. Ir jie būtent tokie ir yra, kai būna laimingi.

Parašykite komentarą

Close Menu