Pseudo-įvėpimo pornografija

Man, turbūt, trūksta jautrumo. Scrollinu srautą. Žiniasklaida lepina „pozityvu“. Puošni nuotaka, autistiškos mergaitės palaikyta princese, metė vestuvinę fotosesiją, pažaidė su mergaite, vėliau aplankė ją su dovanomis ir surengė jai kelionę į Disney pramogų parką. (Ak, kaip kilnu.) Kitame masiškai plintančiame straipsnyje kita pūstasuknė mergina – abiturientė – pakviečia į išleistuvių pobūvį autistišką vaikiną, prieš tai atsiklausiusi jo mamos, ir nuveda į restoraną, kur tiekiamas jo mėgstamas maistas. (Tikiuosi, mergina buvo verta…) Dar truputis geradarystės viršūnių: lėktuve kurčnebyliui palaikė kompaniją mokanti gestų kalbą pakeleivė, kuri, kilus nesusikalbėjimui tarp personalo ir neįgaliojo keleivio, išaiškino palydovams, kad žmogus norėtų vandens. Ir jaudinantis video reportažas apie tai, kaip parduotuvės salės darbuotojas pamoko autistišką žmogų rikiuoti daiktus lentynose, o šiam vaizdui išplitus po visą internetą, vienas parduotuvių tinklo savininkas susigraudino ir pasiūlė siužeto dalyviui darbą. Valio, daugkart valio, internete, tu patobulinai kasdienybę… vienam neįgaliam žmogui.

Ir žinot, aš spaudydavau „patinka“ prie tų geradarysčių reportažų, nes juk tai yra gražūs žmogiško poelgio pavyzdžiai ir istorijos apie tai, kaip derėtų padėti savo artimam. O jeigu aš nesigraudinu – turbūt, tai mano nejautrumo ir nemokėjimo pasigrožėti kitų gerumu pasekmė.

Bet kartą… Aš pamačiau čia pat, socialinio tinklo sraute, keistą lentelę, kurioje buvo parašyta: „NEĮGALIEJI GYVENA NE TAM, KAD BŪTŲ JŪSŲ SAVIVERTĘ KELIANČIŲ ISTORIJŲ OBJEKTAI. PAKVIESDAMI Į IŠLEISTUVES, PRIIMDAMI Į ŽAIDIMĄ, ATSISĖSDAMI ŠALIA VIENAM SUOLE VIENAM KARTUI NETAMPATE GERESNI IR TAI NĖRA LYGU TIKRAM KITOKIO PRIĖMIMUI. MES REIKALAUJAME IR ESAME VERTI BŪTI GERBIAMI LYGIAI TAIP PAT, KAIP BET KAS KITAS.“

Ir aš supratau, kas tokio neskanaus ir gluminančio buvo visose mano išvardintose istorijose ir daugybėje panašių, kurių nepaminėjau.

Kas tokio neeilinio yra nuotakos pažintyje su maža mergaite ir užsimezgusioje draugystėje, kad tai turėtų išskalambyti CNN, o reportažas paplistų virusiniu greičiu? Na, aš žinau, kad reta nuotaka išmaino surežisuotą fotosesiją į tikrą gyvenimo patirtį, bet istorija juk – ne apie tai. Nejaugi bendravimas su žavinga penkiamete yra neeilinis įvykis tik todėl, kad ji – autistiška? Nuostabu, kad lėktuvu skridusio neįgaliojo pakeleivė galėjo jam padėti susikalbėti su palydovais, bet ar neturėtų personalas būti apmokytas ir suteikti vienodą aptarnavimo kokybę visiems keleiviams? Ir ar nėra kažkaip graudu, kad prireikia šimtų tūkstančių peržiūrų ir pakeltų nykščių, kad neįgalus žmogus gautų darbą?

Taigi, pirmiausia, šios istorijos ydingos tuo, kad vaizduoja lyg neeilines gerumo ir kilnumo apraiškas dalykus, kurie turėtų būti norma.

Kitas dalykas, subtilesnis ir taip nerėžiantis akies, bet šimteriopai bjauresnis, yra tas, kad neįgalieji tuose pasakojimuose yra OBJEKTAI. Jie reikalingi tam, kad pagrindinis herojus būtų atskleistas kaip geras. Gerumo gavėjas neduoda interviu, neatlygina už savo gautą gėrį, jis tiesiog pabūna tuo įrankiu, per kurį istorijos autorius perduoda žinią, kad žmogiškasis gėris triumfuoja.

Ir dar viena smulkmenėlė – nė vienu atveju nėra aišku, ar reportažo objektai, apipilti gerumu ir dėmesiu, troško viešumo ir leido naudoti jų atvaizdus masiniam platinimui.

Kaip tuomet turėtų skambėti pozityvios istorijos, kuriose dalyvauja žmonės su negalia? Lygiai taip pat, kaip istorijos apie žmones be negalių. Išimu iš reportažo negalios faktą, ir pasitikrinu, ar istorija tokiu pavidalu išlieka verta pasakojimo. Jacobas Barnettas tęsia Einšteino Reliatyvumo teorijos tyrimą – čia šioks toks siužetas! Ponia X po socialinių tinklų akcijos buvo įdarbinta padavėja – čia groteskas, ir jeigu apie tai kas nors rašo, turėtų rašyti apie diskriminaciją darbo rinkoje, o ne akcijos rengėjų šaunumą (prilyginant ponią X išgelbėtam prieglaudos kačiukui, kuriam reikia vaistukų nuo kirmėlių ir šiltų namučių).

Pasakojimas apie neįgalų žmogų – turi būti pasakojimas apie žmogų. Nieko tokio blogo, jei kam sušildo širdį istorija apie tai, kaip vienas žmogus kitam padavė iškritusią baltą lazdelę ar palaikė kompaniją. Bet neleiskime sau įbrukti požiūrio į kitą žmogų kaip silpnesnį ir esantį tik tam, kad mes turėtume žygdarbio progą.

Palieku nuorodą į fantastišką Stellos Young pasirodymą TED konferencijoje šia tema. Malonaus klausymo/žiūrėjimo.

Stella Young is a comedian and journalist who happens to go about her day in a wheelchair ? a fact that doesn’t, she’d like to make clear, automatically turn her into a noble inspiration to all humanity. In this very funny talk, Young breaks down society’s habit of turning disabled people into „inspiration porn.“

 

Parašykite komentarą

Close Menu