Auginant autistišką vaiką kartais (dažnai) prireikia specialistų pagalbos. Priklausomai nuo to, kokie sunkumai iškyla – kalbinės raiškos, motorikos, gebėjimo susikaupti, emocijų išraiškos ir t. t. – gali reikėti nuolatinių logopedo, ergoterapeuto, psichologo, struktūrinio mokymo pedagogo, kineziterapeuto ar dar kokių kitų specialistų užsiėmimų.
Lietuva – ne JAV, niekas Jums čia nepateiks meniu su kompleksinių terapijų pasirinkimų sąrašu. Kai kurie darželiai gali pasiūlyti logopedo irba psichologo užsiėmimus, bet toli gražu ne visi ir vargu ar šeimai užteks to, kas bus pasiūlyta. Tačiau šį tą galime susiorganizuoti privačiai. Tie specialistai, kuriuos ryšimės įtraukti į savo šeimos gyvenimą, taps svarbesni nei mokytojai, nei darželio auklėtojai… Tai – žmonės, kurie mokys vaiką labai svarbių, esminių, įgūdžių ir kuriems padedant formuosis jo pasaulėjauta, asmenybė… Suprantama, Jūs norite, kad tai būtų TIE, tinkamiausi žmonės.
Pirmoji problema, su kuria susidūria ne Vilniaus, ne Kauno ir ne Klaipėdos gyventojai, yra pasirinkimo stoka… Bet nesivadovaukite požiūriu “geriau prastas negu nieko”. Ne, nėra geriau. Jeigu tai, kas prieinama Jūsų regione, netenkina Jūsų kriterijų, jeigu tas vienintelis ar tie du logopedai miestelyje nepasirodys esantys dangaus siųsti Jūsų vaikui – avarinis išėjimas yra patiems siekti žinių, išmokti mokyti savo vaiką. Tai bus žymiai geriau nei po kiekvieno užsiėmimo draskyti save abejonėmis, ar tikrai šie susitikimai kuo nors naudingi.
Tikiu, kad visi žmonės, kurie pasirenka dirbti su autistiškais vaikais ir turi tam tinkantį išsilavinimą, gali dirbti labai gerai ir efektyviai. Ir kiek mūsų šeimai teko jų sutikti – prisipažinsiu, buvome nuoširdžiai nustebinti kompetencijos, kultūros ir žinių tų žmonių, kurie padėjo mūsų kunigaikščiui čia, Lietuvoje. Tačiau kiekvienas vaikas – individualybė, ir kiekvienas specialistas – taip pat. Ir visiškai natūralu, kad vienai šeimai idealus ugdytojas gali nerasti priėjimo prie kito konkretaus vaiko. GERAS specialistas vis viena gali nerasti. Todėl suprasti, ar tinka, ar netinka specialistas konkrečiam vaikui, galite tik susitikimo metu.
Jau per pirmą susitikimą Jūs galite suprasti, ar verta bendradarbiauti. Klausykitės, kaip šneka su Jumis specialistas, bet dar atidžiau stebėkite, kaip jis bendrauja su vaiku – iš karto, vien pirmos konsultacijos metu, darbui dar neprasidėjus. Jeigu jis nuo pat pasisveikinimo skiria pagarbų dėmesį vaikui, paiso jo ir užmezga ryšį – tai riebus pliusas su šauktuku ir signalas, kad čia gali pasisekti.
Pagalvokite – ar tai, kaip specialistas dirba su Jūsų autistišku vaiku, Jums būtų priimtina, jei tai būtų neurotipinis vaikas? Nemanykite „pakentės vaikas – čia jo paties labui“. Ne! Jokių išlygų.
Jau per pirmus kelis susitikimus (dažniausiai jau per pirmą) pasimato, ar vaikas noriai kontaktuoja su specialistu, ar jie kartu galėtų tiesiog žaisti. Arba, jeigu vaikas neramus ir yra būsenos, kai negali kontaktuoti su kitais, kaip specialistas į tai reaguoja? Ar jis bando sudominti? Kaip jis įvertina Jūsų bandymus nuraminti vaiką, ar jaučiatės teisiami, ar suprasti? Gali specialistą rekomenduoti šimtai tėvų, jis gali būti pasaulyje žinomas ekspertas, bet jei vaikas kiekvieną kartą nenori pas jį eiti – gero rezultato tikėtis neverta. Mūsų kunigaikštis kiekvieno susitikimo su vienu iš trijų specialistų, su kuriais dirbame, laukia, ir noriai su jais dirba. Jei to nebūtų – tiesiog ieškotume kitų žmonių.
Be abejo, ne kiekvienas vaikas labai aiškiai ir greitai parodo, su kuriuo žmogumi jis gali gerai jaustis ir tobulėti. Kai kurie vaikai gerai jaučiasi tik su tėvais arba tik namuose, arba tik tam tikromis sąlygomis. Ir jiems, galbūt, reikia daug laiko, kad jie galėtų mokytis iš svetimų žmonių. Įsiklausykite, kaip Jus konsultuojantis žmogus vertina tokią situaciją, ką jis siūlo vaiko nesaugumui įveikti, kokias adaptacijos strategijas taiko ir ar jam pavyksta tą vaiko apsauginę uždangą bent trumpam, epizodiškai, įveikti?
Ir jeigu matote, kad tas ryšys įmanomas – tai yra žalia šviesa. Džiugaus tobulėjimo!