Kodėl reikalinga diagnozė

Neretai tenka pamatyti tėvų pasisakymų, kad jie nenori siekti diagnozės, net ir numanydami, kad vaikas „spektre“. Argumentas dažnai būna tas, kad diagnozė uždeda stigmą, tad kai kurie tėvai bando neigti ir nuslėpti ją „vaiko labui“.

Aš nesutinku. Jei yra įtarimas, kad kažkas netipiška, ištyrimo ir diagnozės siekti reikia. Kodėl?

Greta praktinių priežasčių, kaip tam tikra pagalba, kurią šeima gali gauti iš įvairių instancijų, yra keletas kitų, dar svaresnių.

1. Diagnozė reikalinga tėvams, nes, turėdami ją, mes nesėdime nežinioje, galvodami, kad vaikas „tik truputį keistas, nieko baisaus“ bei priskirdami autizmo nulemtus dalykus savo auklėjimo spragoms. Mes nebesutrinkame, susidūrę su elgsena, kuri nebūdinga kitiems vaikams mūsų akiratyje. Su diagnoze, su vaiko ypatybių tiksliu įvardijimu, mes jį geriau pažįstame ir jau turime raktažodį, per kurį galime gilintis, kas tai per būsena, kodėl mūsų šeimoje vyksta tam tikri dalykai ir kaip spręsti iškylančias problemas.

2. Dar svarbesnė, svarbiausia priežastis išsiaiškinti diagnozę yra vaiko psichologinė gerovė. Jokiu būdu nereikia slėpti diagnozės nuo paties vaiko. Pagalvoti, kaip pateikti – svarbu, bet slėpti yra žalinga. Žinau ne vieną atvejį, kai žmonės sužinojo, kad turi autizmo spektro sutrikimą (arba kokį kitokį, pvz hiperaktyvumą), tik būdami jau suaugę. Ir būtent ta žinia jiems padėjo kovoti su depresija, nerimu ir kitomis bėdomis, kurios dėl tų pačių ypatybių juos puola labiau, nei neurotipinius žmones. Nes, nežinodami jiems iškylančių sunkumų objektyvios kilmės, jie pasijunta tiesiog nevykėliai ir kaltina save dėl dalykų, kurie nuo jų iš tiesų nepriklauso. Tačiau diagnozė leidžia suprasti, kad kai kurie dalykai tiesiog nulemti kitokio pasaulio matymo. Ir to nepakeisi darbu su savimi. Bet, pažinodamas save, žmogus gali susikurti būdų ir metodikų įveikti tuos sunkumus. Ir tiesiog labiau sutarti su savimi.

3. Ir dar. Kai išdrįstame įvardinti, mes prisijungiame prie kitų žmonių, kurie išgyvena panašius dalykus. Tik įsivardinęs diagnozę žmogus savo pasiekimais gali pasiųsti pozityvią žinutę kitiems, kurių „ligos istorija“ skamba panašiai. Tik pristatydami autizmą atvirai, mes padedame aplinkiniams suvokti, kas tai yra, kokia įvairovė jo apsireiškimų.

Šis pasisakymas nėra raginimas užrašyti savo vaikams diagnozę ant kaktos, šiukštu ne. Bet nustoti slėpti pirmiausia nuo savęs ir savo šeimos – svarbus ir didelis žingsnis.

During a typical conversation with my best friend, she asked: „are you autistic“? It wasn’t a question that I had ever considered before, and I was shocked!
It?s taken me a long time to get to where I am in accepting the initial diagnosis, and I know we still have a long road ahead ? but we’re learning.

 

Parašykite komentarą

Close Menu