Kaip jaučiamasi protrūkio metu

Pasakojimas iš autistės, kaip ji jaučiasi, kaip suvokia pasaulį, kai jai nutinka „meltdown’as“ (mūsuose tai vadinama isterija). Neįtikėtina, bet tokių priepuolių ištikto žmogaus tikslas nėra išvesti iš kantrybės, išgąsdinti ar priverti išrausti iš gėdos savo tėvus ar juo labiau manipuliuoti jais!

Vertimas į lietuvių k.:

Klausimas: Ar Aspergerio sindromą turintieji tikrai patiria adrenalino antplūdžius priepuolio metu?

Atsakymas: Tay Kutay, turinti autizmo diagnozę
Atnaujinta liepos 9 d.

Vienu metu turėjau didžiulio mastelio priepuolį. Jis buvo, turbūt, vienas mano „geriausių“, jeigu taip galima apibūdinti.
Aš rėkiau ir verkiau vienu metu, kol aplinkiniai bandė „nuraminti mane“. Dėl jų buvo tik blogiau. Jie vis bandė mane sugriebti, o aš atsitrenkdavau į sienas prieš spėdama tai suvokti. Turėjau labai gražią mėlynę per visą ranką ir viršutinėje kojos dalyje. Pradėjau trankyti galvą į duris ir bandžiau draskyti save. Man pavyko išgauti kraupių įdrėskimų ant blauzdos. Tai bent sėkmė!
Aš girdėjau žmones kažką kalbant, bet negalėjau suprasti nė žodžio. Visa tai buvo lyg baltas triukšmas, didžiulis, stiprus baltas triukšmas. Jokių žodžių, tik riksmas. Vėliau išgirdau savo tėvus, grasinančius, kad jie iškvies mano psichiatrą, jeigu aš „tučtuojau nebaigsiu šitos isterijos“.
Tai tęsėsi apie dvidešimt penkias minutes, ir visą šį laiką viskas, ką girdėjau, buvo mano smegenų nepertraukiamas riksmas. Tikriausiai, aš klausiausi savęs, tuščia sąmone.
Po to aš tiesiog išsijungiau, kas yra būdinga. Pamažu vėl pradėjau suprasti žodžius.
Mano sąmonė buvo tuščia priepuolio metu, o atsijungimo metu mano mintyse sukosi ta pati kilpa „tumirusitumirusitumirusitumirusi…“
Tai nebuvo adrenalino antplūdis, bent jau mano atveju.

 

Parašykite komentarą

Close Menu