Filmo „Music“ dar nėra, bet autistiškoji bendruomenė stojo piestu, platina peticiją su prašymu atšaukti produkciją ir žeria kritinius straipsnius vien tik vaizdinio anonso pagrindu. Atlikėja Sia, sumaniusi jį vedina geriausių norų, jaučiasi užpulta, ir nesupranta, kodėl taip nuožmiai atakuojama.
Nepašvęstoji visuomenės dalis, greičiausiai, suglumusi dėl tarsi iš niekur kilusio skandalo. Kodėl? Kaip jie gali, dar nepamatę kūrinio, įvertinti, ar jis geras? O jeigu filmas blogas – argi gyvename ne laisvame pasaulyje, kur blogas kinas taip pat gali būti rodomas? (Ir daug dažniau nei geras.)
Pamėginsiu paaiškinti, kas ir kodėl. Gal neaprėpsiu visų niuansų, bet norėčiau parodyti keletą iškilimų, kurių neįmanoma ignoruoti „lygioje” šio skandalo vietoje.
Anonsas netapatus filmui, bet jis yra pagrįstas jo ištraukomis, tiesa? Ir jose atskleista pakankamai informacijos…
KĄ PARODO ANONSAS
Filmo herojė – autistiška nekalbanti mergina. Berods, žmonės turėtų tik džiaugtis, kad pagaliau prabylama apie autistišką moterį, ir ne apie supergaliomis stulbinantį personažą-keistuolį, o apie nekalbantį ir tam tikros pagalbos kasdienybėje reikalaujantį žmogų. Tačiau tuo ir baigiasi atotrūkis nuo stereotipų.
Iš anonso mes jau suprantame, kad pasakojimas sekamas neurotipinės moters, kuri rūpinasi savo jaunesniąja seserimi. Taigi, mes autistišką personažą matysime tik jos akimis. Nieko čia būtų bloga, jeigu nebūtų to bandymo įtikinti žiūrovą, kad bus pasakojama apie autistišką merginą. Melas! Tai – istorija apie moterį, kuri turi autistišką seserį.
Anonsas sukurtas entuziastingas ir pozityvus. „Ta magiška maža mergaitė!“ – sako pagrindinės veikėjos balsas… O kadre pamatome jau nebe vaiką – merginą. Kas turite jaunesnes seses, priminkite, nuo kelių metų jos ima atšaudinėti grasinimais, kai jas kas užsimiršęs pavadina „maža mergaite“? Tai yra globėjiškas tonas, žvilgsnis iš viršaus – kas, kad pozityviai, bet ta mergina nelaikoma brandžia, ji vis dar „mergaitė“ pasakotojos akimis. Ir nors iš tiesų 18-metis autistiškas žmogus gali išlaikyti daug vaikui būdingų bruožų, vis viena jis jau nebėra vaikas, ir toks apibūdinimas bei per visą anonsą išlaikomas pasakojimo tonas aiškiai rodo, kad toks globėjiškas požiūris graudins ir šildys žiūrovą per visą kiną. Ir žemins autistiškus žiūrovus.
Muzika – vėlgi klišė. Ypatingasis talentas, išskirtinio domėjimosi objektas – kaip visuose filmuose lyg šiolei, tik ne matematika ir ne fizika, o muzika. Turėčiau paminėti, jog daliai autistiškų žmonių garsinis anonso apipavidalinimas pasirodė perdėm dirginantis ir verčiantis smarkiai abejoti, jog būtent tokia muzika galėtų būti autistiško žmogaus pamėgta.
KODĖL TAI SVARBU
Taigi, pakeliui į ekranus eilinis filmas, kuris stereotipizuoja, infantiziluoja autistišką personažą, rodo jį iš globėjiškos juo besirūpinančio žmogaus pozicijos. Kas tame blogai? Juk tai yra kinas, meno kūrinys, jame galima daug kas.
Bet tai yra ir reprezentacija.
Kaip mums patiktų, jeigu kiekvienas, tiesiog kiekvienas kinas, kur pagrindinė veikėja – moteris, visuomet akcentuotų menstruacinį ciklą, emocijų bangavimus, rūpestį dėl savo išorės ir t. t.? Kaip mums patiktų, jeigu kiekvienas vyras kino ekrane kas 30 min. pagalvotų apie lytinius santykius, nerodytų emocijų ir pusę veiksmo pragulėtų ant sofos su alaus bokalu? Pavieniai tokie kūriniai negali padaryti didelės žalos, bet autizmo tema kuriami TIK tokie… (OK, esama retų išimčių, bet labai nedaug).
Kodėl istorijos apie autizmą turi būti amžinai tas pats lipdinys iš ypatingojo talento ir ypatingojo artimo žmogaus pasiaukojimo? Tai jau buvo „Rain Man“!
Ir būtent iš „Rain Man“ autistų bendruomenė išmokusi, koks galingas yra kino kaipo masinės medijos poveikis. Barry’io Levinsono pasakojimas apie du brolius nebuvo skirtas informuoti žmones apie autizmą, bet daugelis iki šiol sieja autistiško žmogaus vaizdinį su Dustino Hoffmano personažu.
Kai pasaulis pamatys Sios „Music“, daugelis įsivaizduos, kad dabar jau žino daugiau apie moterų autizmą… Ir tikėsis, kad šito miuziklo dainos patiks kiekvienam jų sutiktam autistiškam žmogui, ir jie priskirs „mažos magiškos mergaitės“ savybes žmonėms, kurie visai į ją nepanašūs… Be abejo, dauguma supranta, kad kinas yra tik kinas, bet nuolat atsikartojantys stereotipai veikia netgi gebančius žiūrėti kiną kritiškai, ypač jeigu jie neturi gilesnių žinių apie autizmą iš kitų šaltinių.
KODĖL DABAR?
Sia tikrai nėra pirmoji, kuri inicijavo kažką apie autistus be jų pačių. Kodėl būtent jai teko patirti tokią ataką?
Kiekvienos mažumos, kovojančios už savo teises, kelyje kažkada ateina toks momentas, kai tiesiog atsisakoma taikstytis su diskriminacija ir vaizduoti, kad viskas čia normalu – tiek dideliuose dalykuose, tiek mažuose.
Siai, manyčiau, taip „pasisekė“ pasiūlyti savo miuziklą tuo metu, kai autistiški influenceriai įgijo šiek tiek galios, ir bendruomenė tapo stipri bei skaitlinga. Išleis ji tą filmą ar ne, kiti pasakotojai ateityje turės sugalvoti, kaip padaryti autistiškus personažus autentiškus, gyvus, tikrus, kaip parodyti pasaulį jų akimis, kaip vietoje melo ir stereotipų paskleisti tiesą ir papasakoti gerą istoriją. Truputį sufleruoju – be jų pačių pagalbos to padaryti nepavyks.
