Kunigaikštis turi draugę. Kaimynė, sutinkama žaidimų aikštelėje… Pamatę vienas kitą, abu nušvinta, lekia vienas pas kitą… Ji supranta, ką jis kalba, jis džiaugiasi jos buvimu ir rodo visokius žaislus, ką turi su savimi. Jie žaidžia, sutaria, nesutaria, dūksta, įsižeidžia, pykstasi ir taikosi, liūdi, kai reikia skirstytis eiti namo, ir laukia, kada vėl galės susitikti.
Bet vasarą nutiko vienas dalykas, kuris galėjo viską sugriauti.
Buvo ta, blogoji, diena: ir smėlis lindo į basutes, ir sūpynės užimtos, ir ten nenoriu, ir šen nenoriu, ir nei ledų, nei sulčių, nei namo, nei žaisti aikštelėje – ta blogoji nuovargio stadija, kai sprendimų tiesiog nėra.
Kai prie mūsų artinosi ji, puikioji draugė, apsidžiaugiau – štai išsigelbėjimas, tuoj diena praskaidrės!.. Nea… Pamatęs link jo skriejančią meilią šypseną, užsidengė: NE, DABAR NE, NENORIU! Atsisuku į mergaitę: „Jis nuliūdęs, dabar negali žaisti, prieisime vėliau“…
Vis dar turiu viltį, kad nusišluostęs akmenuko basutėje sukeltas ašaras, apsigalvos. Sutinka pažaisti smėlyje, ir… Ji bėga pas jį, jis vėl užsidengia, bėga nuo jos… O aš per vėlai, per toli, ir nebegaliu atsukti laiko atgal, galva pilna keiksmažodžių, matau, kaip mažas nevaldomas kumštis užgauna mielą mergaitę, sutrikusią nuo netikėto puolimo.
Ceremonijos baigtos. Užspaustas po pažastim, sūnus sproginėja emocijų purslais. Pikta. Skaudu. Mes ją praradome, kaip apmaudu. Kodėl neišsivedžiau anksčiau, kodėl paleidau?..
Atgabenau į saugią vietą, pamokslą perskaičiau, plaukų, kiek priklausė, iš savo galvos išsiroviau. Metas atsiprašyti. Ir atsiprašinėju draugės tėvų, teisinuosi, baru save ir tikinu, kad suprasime, jeigu draugystei atsigauti prireiks laiko… gal ir daug laiko…
Ir žinote, ką man pasakė? Kad tarp vaikų visko nutinka, o dukrelė matė, kad draugas susikrimtęs, ir buvo paprašyta duoti erdvės, bet prašymo nepaisė, tad taip viskas ir gavosi. Viskas OK, iki kito susitikimo.
Nustėrau ir suvokiau, kad susidūriau su labai išmintinga kaimynų tėvyste. Jie ne šiaip nesureikšmino, ne šiaip atleido ir suteikė šansą pasitaisyti kitai šeimai, kuri nuskriaudė jų vaiką. Jie SUPRATO! Suprato kitą vaiką, ir ne todėl, kad autistiškas, kad gerai sutaria su mumis, o tiesiog todėl, kad stebėjo, kas vyksta, ir suvokė, ką komunikuoja mažas perkrovą patiriantis žmogus…
Norėčiau ir aš tai gebėti. Norėčiau sutikti daugiau žmonių, kurie tai geba. Norėčiau, kad mums tai būtų visiškai normalu ir neįsivaizduotume, kad gali būti kitaip.
O kitą dieną jie vėl lėkė vienas pas kitą ir žaidė smagius žaidimus.