Visi tėvai nori savo vaikams gero. O autizmas, kol jo nesuprantame, atrodo dalykas negeras, grėsmingas. Tad diagnozės žinia skiedžiama viltimi, kad įdėjus daug intesyvaus kasdienio alinančio darbo autizmas sumažės ar išnyks, ją dar pastiprina skambios istorijos, laimingai besibaigiančios pirminių specialistų išvadų atmetimu.
Autizmas yra viso gyvenimo būsena, tai yra neurologinis tipas, jo negalima išaugti. Kas gi tuomet vyksta? Kodėl tiek daug tėvų pasakoja apie sumažėjusius ar išnykusius simptomus, atsikrato „F“ įrašo ir pamiršta savo namuose žodį iš A raidės?..
Čia įžvelgiu kelis reiškinius, kurie verti aptarimo.
1. VAIKAI AUGA
Jeigu vaikas nekalbėjo ir išmoko kalbėti – jo autizmas nesumažėjo nuo to. Jis tiesiog išmoko kalbėti.
Naujų įgūdžių įgyjimo, lavėjimo, savarankiškėjimo kelias autistų dažnai būna netipinis, neatitinkantis bendrosios raidos etapų juostos, bet jis vyksta. Ir vyksta jis, beje, netgi be jokių terapijų (nors aš 100% tikiu logopedo, ergoterapijos, kineziterapijos, žaidimų terapijos ir specialiosios pedagogikos nauda: kaip ir neurotipiniai, autistiški vaikai mokosi greičiau, kai jiems padedama, negu savarankiškai).
Žmonės pamažu įstengia atlaikyti sensorinius dirgiklius, būna geriau pasiruošę. Jie perpranta neurotipinių žmonių bendravimo ypatumus, išmoksta susiplanuoti savo dienotvarkę, atpažinti artėjančio protrūkio ženklus ir išgyventi jį su minimalia žala sau ir aplinkiniams. Jie susiranda saugių ir diskretiškų savistimuliacijos būdų, pasirūpina saulės akiniais ir ausų kamštukais, nusistato žadintuvą, kad nepamirštų pavalgyt…
Autistiški žmonės auga, tobulėja ir mokosi, kaip ir visi kiti. Bet jie lieka autistiški. Jie objektyviai kitaip suvokia pasaulį, ir tai neišaugama.
2. AUTISTAI MASKUOJASI
Kartais iš tiesų atrodo, jog autizmo diagnozę turėjęs vaikas išaugo visiškai neurotipiniu žmogumi: nerodo nei padidinto jautrumo, nei polinkio tam tikroms rutinoms, neteikia didžiulio prioriteto vienai veiklai ar sričiai, neatlieka savistimuliacinių judesių… Tas žmogus yra pavojuje! Jis gyvena ne savo gyvenimą ir kasdien alinasi, bandydamas būti, kuo nesąs. Autistų savižudybių statistika yra siaubinga, ypač didelis polinkis – efektyviai besimaskuojančių ir vaidinančių sėkmingą neurotipinį gyvenimą.
Daliai žmonių, kai jie suauga, nebeįmanoma patvirtinti autizmo diagnozės, nes diagnozuojama pagal elgesį, o jie pasidengę kamufliažu ir nebeparodo, kas esą. Bet smegenys – tos pačios.
Maskavimasis yra sunkus būvis (ir apie jį ateityje dar rašysime), kuris išprovokuojamas elgesio terapija, nuolatine kontrole… Tėvų neigiamas požiūris į autizmą, gėdijimasis savo kitokio vaiko dažnai pastūmėja vaikus mokytis maskuotis.
Terapeutų tai įvardijama kaip progresas, pasiekimas ir raktas į laimingą ateitį. Dažnu atveju būna priešingai: net jeigu autistas pasiekia tam tikro pasitenkinimo dėl to, kad jis pagaliau nebėra atstumiamas, maskavimasis alina ir veda link daugybės psichologinių problemų. Nerimas, depresija – du tokie dažniausi kompanjonai.
3. KLAIDINGA DIAGNOZĖ
Tai nutinka! Kartais ir somatinės ligos diagnozuojamos klaidingai, ką jau kalbėti apie neurologiją!
Su autizmu gali būti supainiotas potrauminis sindromas, dėmesio sutrikimas, bipolinis sutrikimas ir netgi ryškus intravertiškas charakteris. Tad, žinoma, su laiku paaiškėja, kad vaikas, kuriam buvo įtariamas autizmas, nėra autistiškas.
UŽAUGTI VISAVERČIAIS AUTISTAIS
Yra natūralu ir suprantama, kad visi tėvai nori, kad jų vaikai išmoktų gyvenime būtinų įgūdžių, taptų sėkmingi, laimingi, tvirti… Kelias į tai neina per autizmo „išaugimą“. Nes jeigu mūsų akyse autizmas yra blogis – reiškia mes nuvertiname savo vaikus kaskart, kai jie išsiduoda esą kitokie, nemokame priimti jų augimo tempo, nesidžiaugiame tokiais, kokie yra.
Tai mūsų galioje padrąsinti juos siekti tapti keistuoliais tarp neurotipikų arba… visaverčiais autistais!
Palieku nuorodą į puikų Sandros Jones straipsnį su moksliniais argumentais, nuorodomis į tyrimus ir paaiškinimu, kuo kenksminga autizmo „išaugimo“ idėja: